2014 m. vasario 18 d., antradienis

Broliui

*******, jei kažkada tai skaitysi... Na... Žinok, kad aš visada Tau tai norėjau pasakyti tiesiai šviesiai į akis, bet jei būčiau sakiusi, tai išlemenčiau tik: "Tu pats geriausias brolis". Tuo viskas ir pasibaigtų. O juk aš tikrai daugiau turiu ką pasakyti...

„Brangus broli,

Tu esi pats geriausias mano draugas, kuriuo pasitikiu visu 110%. Nedaugelis gali pasigirti tuo, jog šalia turi tokį nuostabų, besirūpinantį ir geraširdį žmogų. Ačiū Tau už viską. Ačiū, kad esi, kad visada man padedi, ačiū už tai, jog visada išlieki tuo asmeniu, kuriuo nedvejodama galiu pasitikėti. Tik tavo dėka, esu tokia, kokia dabar esu: nuolatos besišypsanti, laiminga ir žinanti, jog kad ir kas nutiktų, visada šalia savęs turėsiu Tave.

Kaip gera turėti tokį brolį dvynį, kaip Tu... Brolį, kuris be galo gerai mane pažįsta, visada padeda ir juokiasi iš mano kartais tikrai nejuokingų pokštų. 

Atleisk už visus Tavęs skaudinimus, už mano bjaurius žodžius pasakytus Tau. Tikrai labai nuoširdžiai atsiprašau, jog meluoju Tau ir sakau, jog „nekenčiu Tavęs“. Tai diiidžiulis melas. 

Dar kartą ačiū Tau už visas akimirkas, kurios buvo ir dar bus. Ačiū. Tu pats nuostabiausias brolis, koks tik gali būti. 
P.S. Atleisk už banalumą..
P.P.S. Atleisk ir už nerišlias bei kažkaip keistai sudėliotas mintis..
                                                                                                             

                                                                                                              Labai Tave branginanti,

                                                                                                                       ****** (aš)“.

2014 m. vasario 12 d., trečiadienis

Tiesiog nebegaliu

Vakarykštė gera nuotaika išėjo ir net užtrenkė prieš nosį duris, kad neliktų jokios vilties ją pasivyti. Mokykla. Ir dėl visko kalta ta velnio įstaiga, ir joje esantys žmonės: klasiokai, mokytojai ir... jis. Jis, kuris neberodo jokio dėmesio man. Valentino diena jau penktadienį, o jis sugriovė visus mano planus, kuriuos siejau su juo ir ta diena. Kuo daugiau vilčių, tuo daugiau nusivylimų. Ahh... Aš išsekau. Kiekvieną dieną prašau mamos, kad leistų nors vieną dieną pasėdėti namuose ir atsigauti. Nors vieną dieną. Deja.

Žinot, kažkaip visiškai nebeturiu jėgų. Nebėra jokio noro stengtis ir mokytis. Jei anksčiau grauždavau save dėl blogo pažymio, dabar man tai nė motais. Atsikeliu, užsidedu „viskas gerai“ kaukę, einu į mokyklą, šypsausi, sėdžiu pamokose, grįžtu namo, tampu savimi ir tiesiog sėdžiu savo kambaryje. Išsekusi ir kamuojama kažko, ko pati negaliu suvokti. Vis dėl to, dar nesu bedugnės apačioje. Stengiuosi daryti namų darbus, bet... Viskas kažkaip atrodo nesuprantama.



„Būk optimistė.“ Visada sau tai kartojau. „Savo bėdų neužkrauk kitiems, nenustok šypsotis ir gyvenk. Ne egzistuok.“ Šiuo metu, optimistiškumo nė kvapo, šypsena po truputį blanksta, o ir pasakyti, kad gyvenu, nelabai galėčiau... Na, bent jau nesidalinu bėdomis su kitais. Tik tai man beliko. 
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...