Tikslas: visada su šypsena

Dienos bėga, o su jomis ir aš po truputį judu į priekį. Visomis prasmėmis. JIS vis dar man kažką reiškia, bet dabar tai labiau primena tik paprastą draugystę tarp vaikino ir merginos. Na, žinot kaip ten būna: ėjimas kartu į mokyklą, linksmi pokalbiai, draugiški erzinimai, nuoširdus juokas ir pan. Tik vienas dalykas man truputį virpina širdį. Jam patinka mergina iš kitos klasės. Matyti kaip jis į ją žiūri, kaip su ja kalba man nėra taip sunku, kaip vėliau kalbėti su juo apie ją. Aš, stengdamasi būti gera drauge, duodu jam patarimų kaip jam elgtis, bandau jam atverti akis, kad ir jis jai patinka. Tai gana sunku...  Jūs pabandykit įsivaizduoti save mano vietoje. Esu garantuota, kad nei vienam tai nebūtų labai maloni situacija. 

Kas dar? O... Vos nepamiršau. Šiandien, kaip beveik kiekvieną dieną, ėjau į mokyklą su šypsena ir turėjau tikslą, kad niekam neleisiu sugadinti man nuotaikos. Taigi, 07:55 val. aš įžengiau į klasę, kurioje turėjo prasidėti biologijos pamoka, ir spėkit, kas mane pasitinka? Ogi draugų šūksniai, kad mokytoja sugalvojo rašyti kontrolinį.  Pateikiu dialogą tarp mokytojos ir klasės draugų:

-   Tai bausmė už tai, kad praeitą pamoką elgiatės taip kaip nederėtų: šūkavote, nedavėte man vesti pamokos.

-   Bet, mokytoja. Kuo kalti mes, kad kiti rėkavo? Kuo?

-   Klasė yra klasė. Nesuprantu, ko jūs bijote? Tai tik savarankiškas...

-   Reiškia mes galėsime naudotis knyga?,- jau šiek tiek atsikvėpę ir su viltimi veide, paklausėme.

-   Ne, - kaip šaltu vandeniu perliejo mokytojos žodžiai.

-   Bet tada tai kontrolinis. O juk rašant kontrolinį, mokytojai privalo apie jį perspėti prieš savaitę.

-   Jau tik nereikia... Tai atsiskaitymas raštu. Gana čia ginčytis.

Smagumėlis, tiesa?

Kažkodėl labai nesijaudinau, nes šį bei tą mokėjau. Taigi, paskirstė mus mokytoja į A ir B grupes (man teko antroji) ir leido pradėti rašyti. Tik žvilgt į klausimus – nieko nemoku. Žvilgt į draugės užduotis, kuri buvo A grupėje, kiekvieną atsakymą žinojau. Ot, „pasisekė“. Taip ir prasėdėjau puse pamokos nieko į lapelį neparašydama.  Žinoma, tuščią lapelį vėliau pateikiau ir mokytojai. Būtumėt matę, kaip ji į mane pasižiūrėjo. Suprantama, jai turbūt buvo keista matyti, kad aš, ta kuri geriausiai parašo kontrolinius, atnešė tuščią lapelį. Patikėkit, atrodė gana juokingai.

Beje, nemanykit, kad suku dėl to galvą. Žinau, kad tiesiog nepasisekė. Nepasisekė ir tiek. Jei būčiau buvusi A grupėje, garantuoju, kad gaučiau 10. Bet dabar... Pasitenkinsiu ir dvejetu. Juk šiandien niekam neleidžiu gadinti nuotaikos. 

      

                                       Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mikė Pūkuotukas

Manykit ką norit: suvaikėjau, neturiu ką veikt ar dar bala žino ką . Rašau šitą įrašą, nes įsimylėjau "Mikė Pūkuotukas" knygą. Niekados jos nesu skaičiusi ir abejoju ar laikiau šitą knygą rankose, bet iš internete rastų ištraukų, aš pradėjau degti noru ją perskaityti. 
Pateikiu ir Jums vieną labai juokingą, bet mielą ištrauką, kurią paskaičius automatiškai nusišypsau:

 -Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą! – sušuko Paršelis.

  Mikė Pūkuotukas linktelėjo.
 - Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
 - O tu kur?
 - Manęs nėra.
 - Taip nebūna, - pasakė Mikė Pūkuotukas.
 - Aš irgi taip manau, - pasakė Paršelis. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
 - Eisiu pas tave.
 - Kur? 
 - Kaip kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: “Kodėl tu neatėjai, Paršeli?” O tu sakysi…
 - Tai kvaila! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
 - Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane…  

  Paršelis prisiglaudė prie Pūkuotuko.
 - Pūkuotuk… - sušnabždėjo. 
 - Ką, Paršeli?
 - Nieko… - atsakė Paršelis imdamas Pūkuotuko leteną.- Aš tik noriu žinoti, kad Tu visada šalia…

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Trumpa ataskaita Nr.2.

                                                                                                                                                 2013.09.11

 Po truputį atsigaunu. Valdau save, tad dabar mokykloje mano žvilgsnis nėra nukreiptas tik į jį. Aš stengiuosi ir manau, kad man pavyks. Praeis tas susižavėjimas, kaip ir visi kiti.

 Kad mintys visada nesisuktų tik aplink jį, užkraunu save milijonais įvairių darbelių, pradedant namų darbais ir nuoširdžiu gilinimusi į sunkesnes temas, baigiant dulkių šluostymu nuo stalo ar tiesiog  beviltišku naršymu po interneto platybes. Žinoma, ne visada pavyksta susikoncentruoti į kažkokią veiklą. Vis dar būna, kad mintys nukrypsta jo link arba nesusivaldžiusi imu ir jam parašau. Bet viskam reikia laiko. Tikiu, kad vėliau mano širdies ir proto jis jau nebedrums.  

                                 Tai tiek ... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Dviejų dienų ataskaita

                                                                                                                                                              2013.09.08

O aš nebegaliu. Nors dabar, po kelių minučių, mano viduje kažkas suspurdėjo. Ir tai labai primena į orumą, kuris sako, kad dėl jo aš neturiu taip žemintis, visiškai neturiu kankinti savęs, mąstydama apie jį. Bet vis dėlto, nesuprantu. Kaip naujokas, su kuriuo nė žmoniškai nespėjau susipažinti, mane pavergė. Okey... nepavergė, tiesiog sužavėjo gana stipriai. Penkios dienos  bendravimo su juo,  mane taip pakeitė, kad... net pati negaliu to įsivaizduoti. Dvi dienos be jo šypsenos, žvilgsnio, balso – man buvo kaip kankynė, ir neapsimetinėkim, vis dar yra.

Galbūt su tuo keistu jausmu aš ir pajėgčiau susitvarkyti, bet baimė... baimė, kad vėl rytoj turėsiu jį matyti, mane žlugdo. Galėčiau būti šalta, „pikta“, „nepasiekiama“ ir nereaguoti į jį, bet... žinot, pasakyti juk lengva.

Na, aš optimistė. Ir niekas šito bruožo iš manęs neatims. Taigi, rytoj, keliausiu į mokyklą su šypsena veide (koks skirtumas, jei ji dirbtinė. ) . Bendrausiu su juo tik tiek, kiek reikės. Žodžiu, nebeleisiu kažkokiam vos pažįstamam žmogeliui, drumsti mano minčių, trukdyti susikaupimo ir ... būsiu kaip visada: aš.

                                                                                                                                                                                                                                                                                     2013.09.09

„Keliausiu į mokyklą su šypsena“. Taip, aš tai įvykdžiau ir vykdžiau iki penktos pamokos. Kol... pratrūkau. Taip, prieš visą klasę, jam matant – pravirkau. Visko per daug susikaupė. Blogai padariau, kad vakar naktį neišsiverkiau į pagalvę. Na, man tai atsiliepė mokykloje. Iš tikrųjų, mano prasiveržusiose emocijose, susidėjo viskas: mokykla, klasiokai, jis, jo bendravimas, pamokos ir pan. Viiskas. Bet, kad ir kaip keistai tai skambėtų, dabar džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Tik šiandien supratau, kad turiu pačius geriausius klasiokus. Taip, jie trukdo mokytis, jie rėkauja, nervina, bet... yra be galo draugiški, visada išties pagalbos ranką. Nes vos tik nuriedėjo ašara, prie manęs visi pribėgo ir ėmė klausinėti „kas nutiko“, „ar galiu kuo padėt“. Aš supratau, kad neturiu verkti, o priešingai – šypsotis ir džiaugtis. Turiu labai nuostabius klasės draugus. Tarp jų ir jis – pralinksmino, pakalbino, padėjo. 

Nežinau... Esu dabar "šiek tiek" pasimetusi, tad ir mintys gana nerišlios.  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.