2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Pavargusi

Šimtai emocijų. Ir 98 %  - neigiamos. Pyktis, liūdesys, agresija, nuovargis, džiaugsmas... Visko tiek daug, kad net sunku atskirti vieną emociją nuo kitos.

Tiesą sakant, toks tas ir džiaugsmas. Šiandien sutrumpintos pamokos, o rytoj nereikia į mokyklą. Ir? Viena diena laisva, bet per ją reikia atlikti tiek darbų, kad jau geriau mokykloj sėdėčiau .

Na, o visų kitų neigiamų jausmų priežastis, pateikiu žemiau:

   1.       Per pirmą, antrą ir trečią pamoką visa klasė darė įvairius sportinius, sveikatingumo pratimus. Juos rodė iš universiteto atėjusios studentės, o viską stebėjo kažkokia moteriškė (nesistengiau klausyti, kas jinai tokia.). Taigi viskas būtų puiku, jei ne ta velnio nešta ir pamesta moteris. Jėzau Marija, kaip nekenčiu tokių žmonių. Mes kuo puikiausiai būtume išsivertę be jos, bet kurgi... Reikėjo įsikišt į pratimų darymus ir pradėt komentuot, kad „neteisingai darot. Reikia turėti strategiją. Visai nekomandiškai dirbat.“. Jei jau tokia protinga, reikėjo eit pačiai ir su savim žaist visus žaidimus, estafetes ir daryt pratimus. Ne. Jai nebuvo to gana ir prieš pabaigą, kai visi sėdėjom ant žolės ir dalinomės įspūdžiais, ta moteriškė-visažinė prisėdo prie mūsų (tiksliau, prie manęs) ir pradėjo visko klausytis. Visi gana nejaukiau pasijutom, bet kulminacija vis dėlto buvo, kai ji pradėjo skaityti moralus apie savo jausmų išreiškimą, apie kalbėjimąsi, nemokėjimą bendrauti. Taip pasiimt plytą ir užvožt. Kad užsičiauptų.
2.       Po „puikių“ trijų praleistų pamokų, rašėm matematikos kontrolinį. Tikrai labai gerai parašiau, bet po pamokos jaučiausi dar labiau išsunkta. O priešaky laukė dar trys pamokos.
3.       Per informatiką davė atlikt darbą, kurį net per 45 min. nespėtum, o dabar teturėjom tik 30 min. Paskui mokytojas dar sugebėjo aprėkt mus, jog neteisingai darom. Nors pats sakė būtent taip ir daryt. Mokytojai. Kitaip nepaaiškinsi.
4.       Paskutinė septinta fizikos pamoka ėjosi šūdinai. Mokytojas visiškai nepaaiškinęs temos liepė daryti užduotis. Skaitau vadovėlį ir NIEKO nesuprantu. Rašau į sąsiuvinį vien tam, kad būtų parašyta. Nekenčiu tokių pamokų. Nekenčiu tokių mokytojų.
5.       Sužinojau, kad penktadienį rašom geografijos kontrolinį. Mokytojas nieko neprisiminė, tad mes galvojom - praslysim. Deja. Vienas iš klasiokų būtinai turėjo priminti mokytojui, kad mes vis dar neparašėm atsiskaitomojo darbo. Ačiū jam. Tokius tik po žeme pakast.
6.       Ir paskutinis... Jis. Vis dar vyliausi, jog jam patinku. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog mūsų lengvi santykiai baigėsi. Viskas, ****** (mano vardas). Susitaikyk su tuo. Šiandien nei vieno žvilgsnio iš jo negavai. Ir tai tikrai nieko gero nereiškia.

Kadangi visą dieną buvau "superinės" nuotaikos, mokykloj beveik su niekuo nebendravau. Visos draugės pamanė, kad ant jų supykau. Bet iš tiesų... Aš tiesiog turėjau/ turiu pabūti viena ir susitvarkyti vidų, jausmus. Nes man jau gana. Man jau VISKO gana. Vien dėl jų gerovės, tegul šiuo metu mane palieka vieną. Nes bijau, kad nesuvaldysiu emocijų, o tada aš už savo veiksmus nebe atsakau. 


Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

Man reikia deguonies

Aš pavargau. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pagaliau atėjo savaitgalis. Nors, kas jau kas, bet aš neturėčiau skųstis savaitės ilgumu, kai mokykloje buvau tik 3 dienas. Bet... Tai buvo beveik sunkiausia savaitė, kokia tik galėjo būti. Ne, ji nebuvo sunki vien dėl to, jog baigėsi atostogos. Viskas tiesiog susidėjo: Jis, aplinkiniai, draugai, mokykla ir jos nesibaigiantys kontroliniai... Viskas.

Ši diena turėjo būti visai gera. Kadangi mano planas – antradienį atrodyti be galo gražiai – neišdegė vien dėl to, jog jo nebuvo, tai nutariau jį įvykdyti šiandien. Atkreipiau daugumos vaikinų žvilgsnius, be galo daug gavau aplinkinių šypsenų, bet... iš to žmogaus, dėl kurio visos pastangos ir buvo įdėtos, ne. Na, buvo ten tokie pavieniai žvilgsniai, kurių tikrai negalima vadinti „išskirtiniu dėmesiu“. Nebeapgaudinėsiu savęs kaip anksčiau. Nesakysiu sau, jog aš tiesiog nepastebėjau jo žvilgsnio.

Prie visko prisidėjo ir dar keli žmonės (tiksliau –vaikinai: Lukas, Deimantas ir kt. ). Užkrauna mane savo bėdomis, lyg pati jų neturėčiau. Lyg būčiau žmogus, kuriam visada viskas gerai. Kitaip juk negali būti. Ir kai manęs kelis kartus į dieną paklausia „ar viskas gerai?“, atsakymas „beveik...“ juos tenkina. Savanaudiškumas. Beprotiškai didelis egoizmas.  

Man reikėjo prasiblaškyt, bet po visos šios dienos, supratau, jog tas „prasiblaškymas“ turėjo būti visai kitoks. Na, bet iš pradžių man taip neatrodė. Taigi su drauge vaikščiojom po rajoną. Nuo beveik 12 val. iki pat 17 val. Visą laiką ant kojų. Neneigsiu, buvo tikrai nuostabių momentų: supimasis ant sūpynių; sėdėjimas ant žolės, ant kurios, turbūt, nei vienas žmogus niekados nebuvo atsisėdęs (nes aplinkui gatvė ir didžiuliai žmonių srautai); ėjimas į labai toli esančią parduotuvę vien dėl akcijinių ledų, kurių, beje, taip ir nebuvo... O kur dar vakaras nuo 17 iki 21 val., kurį praleidau mokyklos renginyje „Valsų vakaras“. Triukšmas, žmonių nusidainavimas ir neapsakomas karštis bei žmonės, kurių nenorėjau matyti, varė mane iš proto. Kadangi išėjimas buvo tvirtai užbarikaduotas žiūrovais, neturėjau kur dėtis tik apsimesti, kad man, kaip visiems kitiems, smagu.


Ahh... Didžiulis atokvėpis. Kuris visiškai nereiškia palengvėjimo. Šeštadienis ir sekmadienis bus paskirti chemijos, geografijos ir istorijos mokymuisi. Rimtam mokymuisi. Sėkmės man. 
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...


2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Keistos mintys

Įrašas rašytas balandžio 21 d.

Paskutinė atostogų diena. Apmaudu, kad jau pabaiga. Ši laisva savaitė man tikrai buvo labai naudinga ir prasminga. Nežinau, kiek mokslo atžvilgiu ji padėjo, nes geografijos kontroliniam darbui taip ir nepasiruošiau... Bet šios dienos padėjo man įsigilinti į save, suprasti, sudėlioti visas mintis, apsispręsti. Padėjo atitolti nuo jo. Nežinau, kaip bus rytoj, kai vėl galiausiai jį pamatysiu. Turbūt viskas atgims iš naujo. Nors nesu tikra. Jis vis dar nepriėmė manęs į draugus, paskutinį penktadienį nepasirodė mokykloje, tad viskas veda į tai, jog jam nerūpiu.  Nė kiek. Neįsivaizduoju, kokiu tikslu buvo tie visi jo žvilgsniai, kurie TIKRAI buvo realūs. Nenumanau, ką jis galvojo į mane žiūrėdamas, bet tai nebesvarbu. Rytoj atrodysiu be galo gražiai ir žavingai. Anksčiau to tikslas buvo dar labiau jam patikti, o dabar – tiesiog dėl savęs, dėl kitų vaikinų ir... galbūt dėl to, kad sukelčiau jam pavydą ir kad suvoktų, ką prarado. Ir jeigu jis rytoj nepasirodys mokykloj, tai... Eina jis toli, toli. Stengiuosi, o per jį viskas nueina šnipštui.

Pastaruoju metu galvoje tiek daug minčių. Apie viską: mokyklą, gyvenimą, šeimą, aplinkinius, pasaulį, žmones, tikėjimą... Apie viską. Tiesiog būna tokie momentai, kai galvoje begale įvairių minčių, kurias norėčiau užrašyti, bet... atidėlioju iki tol, kol galiausiai praeina tas noras išsilieti.
Vis dėlto pateikiu kelias tokio pobūdžio mintis:

  • ·         Prieš atostogas tikybos mokytoja uždavė namų darbą – 1 val. pabūti su savimi. Be jokių pašalinių ir  tuo labiau be jokių daiktų. Man tai pasirodė absurdiška. Aš visiškai suprantu, kad reikia skirti dėmesio sau, pabūti su savimi, apie viską apgalvoti... Bet tai aš kuo puikiausiai darau kiekvieną dieną rašydama dienoraštyje. Tai puikus būdas išsilieti ir įsigilinti į save. O dabar iš manęs reikalauja, jog 1 val. tai daryčiau ir dar iškelia įvairias sąlygas. Dar ko. Man gaila 1 val. savo gyvenimo tiesiog sėdint ir spoksant į sieną. Ir taip, atsakymas ir taip aiškus – aš tų „namų darbų“ neatlikau taip, kaip ji reikalavo. Bet jei paklaus, ar buvo tokių, kurie tai atliko, aš net nesudvejodama pakelsiu ranką. Nes aš tai darau kiekvieną dieną. Jei ir neužrašydama, tai tikrai viską apgalvodama mintyse.
  • ·         Penktadienį ir šeštadienį tėtis vis kalbėjo, kad sekmadienį reikės eiti į bažnyčią. Aš visom keturiom tam priešinausi. Neturiu nieko blogo prieš bažnyčią, bet manau, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas. Aš tikiu Dievu kitaip: kalbėdama su juo prieš miegą, galvodama apie tikėjimą kiekvieną dieną. Ir aš tikrai nemanau, kad norint būti geru kataliku reikia eiti į bažnyčią. Ir dar tik per šventes. Jei jau esi toks „pasišventęs“, „tikras“ tikintysis, į bažnyčią eisi ne tik per Kalėdas ir Velykas. Galiausiai, pasiekiau savo. Žinoma, teko iškentėti tėčio pasibaisėjimo ir neapykantos pilnus žvilgsnius. Beje, po visko dar išgirdau, kaip jis mamą apkaltino tuo, jog blogai mane išauklėjo. Na, gerai... nieko nesakyčiau dėl to kvailo pasisakymo apie mane, bet kaltint dėl to tik mamą? Žmogau, tėvai susideda ne tik iš mamų, bet ir iš tėčių. Tad kur dingo atsakomybės jausmas ir jos prisiėmimas? Kiek prisimenu, namuose jis su mumis gyveno pastaruosius 16 metų , tad per tuos metus galėjo kuo puikiausiai ir taip, kaip jam patinka, mane išauklėti. Tad jei ta proga nepasinaudojo, kaltinti kitus – kvaila. 
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...


2014 m. balandžio 9 d., trečiadienis

360⁰ kampu

Truputis įvado:
Tiesą sakant, net nežinau nuo ko pradėt... Reikalai su JUO jau 360 laipsnių kampu spėjo apsisukti. Viskas pačioje pradžioje ėmė gerėti: mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitikdavo, apdovanodavom vienas kitą šypsena, o tada... viskas palaipsniui pradėjo kisti: pagaliau suradau jį facebook'e ir pamačiau, kad jo drauguose yra viena mano pažįstama mergina. Tai sukėlė įtarimų. Po visko, man ėmė atrodyti, kad jo susidomėjimas manimi mažėja. Na, sudėtinga viską nupasakoti, kas įvyko per 7 dienas, tad... Jei skaitydami įrašą nors truputį susigaudysite, sveikinu, Jūs tikri šaunuoliai. 
Pridedu dar šiek tiek savo minčių iš tų dienų, kai viskas pradėjo griūti. Tiesiog... kad turėtumėte didesnį šansą susigaudyti:

"Viduje visi drugeliai mirė. Žuvo. Juos negailestingai nužudė tiesa. Gyvenimas. ****** (mano vardas), kada tu suprasi, kad toks gyvenimas? Taip visada buvo ir bus. ""Ir vis dėlto... Man labai sunku. Esu tokia sugniuždyta ir palaužta. Mano svajonės ir viltys sutryptos. Sutryptos, suspardytos ir dar ant jų negailestingai pašokinėta.""Kaip galima toliau po to sėkmingai, laimingai gyvent? Eit į mokyklą, apsimesti, kad viskas puiku, žiūrėti toliau jam į akis?! KAIP?"


Šiandien jaučiuosi šiek tiek geriau. Žinoma, mintyse vis dar knibžda mintys apie jį ir merginą iš kitos klasės. Neduoda ramybės tai, kad juos gali kažkas sieti, bet... Nežinau, man viduje toks nesvarbumo pojūtis. Gal tai tik tobula savęs apgaulė.
Iš tiesų, šiandien su juo mano žvilgsniai ne vieną kartą susitiko, bet tai trūko labai trumpai. Draugė dar kelis kartus mane kumštelėdavo, kai pastebėdavo, jog jis į mane žiūri. Na, o aš... atrodžiau taip, lyg man tai neturėtų reikšmės.
Kad ir kaip nerūpėtų aš pakviečiau jį į draugus per facebook‘ą. Ir jis vis dar nepriėmė mano kvietimo. Na ir gerai. Bent jau žinosiu, kad nieko nereikia daugiau tikėtis ir nustosiu nuolatos bandyti sugauti jo žvilgsnį.


O. Vos nepamiršau. Šiandien paskutinę (fizikos) pamoką iš klasės išėjau 14:32 likus 3 min. iki skambučio. Mokytojas įrašė „n“ raidę. Na ir gerai. Man nei šilta, nei šalta. Tegul negalvoja, kad ateisiu pas jį rytoj ar penktadienį maldauti, kad tai ištrintų. Taip nebus. Nesutrypsiu savo išdidumo vien dėl vienos nepateisintos „n“ raidės. Beje, po tos pamokos sulaukiau labai susidomėjusių klasiokų. Visi bandė perspėt, kad į tamo.lt dienyną įrašė, jog manęs iš viso nebuvo pamokoje. O aš visiems tik šypsojausi. Man nesvarbiau nei nesvarbu.
Kodėl išėjau? Nes neapsikenčiau mokytojo. Neapsikenčiau visko. Man įgriso, kad visi iš manęs kažko tikisi. Pagaliau, negalėjau nustot galvot apie jį, apie jo žvilgsnius, apie tai, kodėl nepriėmė į draugus (kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man tai rūpi)... Susinervinau dėl visos šios dienos, tad norėjau dingti, tiesiog išnykti. Ir dėl Dievo meilės, išėjau likus 3 min. iki skambučio. Juk ne pasaulio pabaiga...
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Viskas pasikeitė

            Kaip greitai viskas gali pasikeisti. Dar prieš savaitę džiaugiausi tobula diena, o šiandien... Ahh...

Šiandien pagaliau jį užkalbinau ir viskas buvo tiesiog puiku. Su balandžio 1-ąja, žinoma. Skaudus pokštas.

Mano vidinei optimistei nereikėtų dažnai leisti pasirodyti, kai yra kalbama apie jį. Ir tuo atžvilgiu – pasimokiau. Daugiau niekada  neleisiu jai išlįsti, kai kalbėsiu apie vaikinus.

Taip sunku patikėt, pripažinti pačiai sau, jog visą tą laiką tai nebuvo tikra, jog visi žvilgsniai tiesiog buvo nieko verti, NIEKO nereiškė. Skaudu. Visada skaudu nusiimt rožinius akinius ir pasižiūrėt į pasaulį realiai, bet dabar... Man dar labiau skauda. Kai tiek įrašų, laiko, minčių paskirta jam, ir suvokti, jog tai dariau tiesiog veltui... Ahh...
Šiandien mūsų žvilgsniai susikirto. Trūko tik kelias sekundes, nes nusukau akis. Sakiau draugei, kad nenoriu pro jį praeiti,  kad bandau atsigauti, nors giliai širdyje pati troškau sugauti jo žvilgsnį. Ir sugavau. Net nereikėjo ilgai laukti, iš karto jis pirmas pasižiūrėjo į akis. Ir taip, tai turbūt buvo atsitiktinis žvilgsnis. Turbūt. Štai ir vėl mano optimistiškumas. Gerai... man tikrai sunku. Sunku žiūrėti į žmogų ir jame matyti visas savo įdėtas viltis, svajones, manymus, kad jam patinku. Dar labiau sunku, kai mūsų žvilgsniai susitinka. Tada vėl viskas atgimsta iš naujo. Žaizda, kuri bando užsitraukti, vėl yra negailestingai pradraskoma.
Ausyse ausinukai, kuriuose groja visu garsu paleista muzika,
skirta užgožti mintis. Deja. Nepadeda.

Noriu apie jį rašyt. Noriu išsiliet, bet... visko tiek daug, tiek minčių ir jausmų, kad... pasimetu.

Iš tiesų, sunku patikėti, kad visi žvilgsniai buvo bereikšmiai. Bet reikia susitaikyti. Toks gyvenimas.

Nežinau, ką daryti mokykloje: jo vengti ar apsimesti, kad jo nematau ir kad jis man visiškai nerūpi? Abejais atvejais skaudės. Kažkaip nuojauta sako, jog žaizda labiau draskysis, jei matysiu jį ir vaidinsiu, kad man vienodai. Juk kai iš tikrųjų nematai, tai ir širdies neskauda (taip sakoma..?). Nors visiškai neskaudėt – neįmanoma, bet bent jau skausmas bus tikrai mažesnis. Tai kodėl aš vis dar nesiimu to tik „truputį“ skaudaus plano? Nes, pradžioje minėta optimistė, vis dar naiviai tikisi, kad tai aš pati išsigalvojau jo žvilgsnių nebuvimą. Vis dar bando įsitikinti, kad tikrai, tikrai jam nerūpiu. O aš nenoriu to žinoti. Nes jei tai pasitvirtins – dar labiau skaudės.

Ir vis dėlto, kodėl jis pasižiūrėjo šiandien? Kodėl? Kodėl toliau sėkmingai negalėjo manęs ignoruot? Bent jau TIKRAI žinočiau, kad nieko nebus, kad viskas baigta. O dabar... gerai. Pati kuo puikiausiai suprantu, kad bet kuriuo atveju – reikia jį pamiršti. Turiu nustoti kentėti dėl žmogaus, kuriam visiškai nerūpiu. Baigta. Viskas turi būtų baigta.  
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

P.S. laabai daug nerišlių minčių... Žinau... Tiesiog... Kitaip neišėjo.