2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Keistos mintys

Įrašas rašytas balandžio 21 d.

Paskutinė atostogų diena. Apmaudu, kad jau pabaiga. Ši laisva savaitė man tikrai buvo labai naudinga ir prasminga. Nežinau, kiek mokslo atžvilgiu ji padėjo, nes geografijos kontroliniam darbui taip ir nepasiruošiau... Bet šios dienos padėjo man įsigilinti į save, suprasti, sudėlioti visas mintis, apsispręsti. Padėjo atitolti nuo jo. Nežinau, kaip bus rytoj, kai vėl galiausiai jį pamatysiu. Turbūt viskas atgims iš naujo. Nors nesu tikra. Jis vis dar nepriėmė manęs į draugus, paskutinį penktadienį nepasirodė mokykloje, tad viskas veda į tai, jog jam nerūpiu.  Nė kiek. Neįsivaizduoju, kokiu tikslu buvo tie visi jo žvilgsniai, kurie TIKRAI buvo realūs. Nenumanau, ką jis galvojo į mane žiūrėdamas, bet tai nebesvarbu. Rytoj atrodysiu be galo gražiai ir žavingai. Anksčiau to tikslas buvo dar labiau jam patikti, o dabar – tiesiog dėl savęs, dėl kitų vaikinų ir... galbūt dėl to, kad sukelčiau jam pavydą ir kad suvoktų, ką prarado. Ir jeigu jis rytoj nepasirodys mokykloj, tai... Eina jis toli, toli. Stengiuosi, o per jį viskas nueina šnipštui.

Pastaruoju metu galvoje tiek daug minčių. Apie viską: mokyklą, gyvenimą, šeimą, aplinkinius, pasaulį, žmones, tikėjimą... Apie viską. Tiesiog būna tokie momentai, kai galvoje begale įvairių minčių, kurias norėčiau užrašyti, bet... atidėlioju iki tol, kol galiausiai praeina tas noras išsilieti.
Vis dėlto pateikiu kelias tokio pobūdžio mintis:

  • ·         Prieš atostogas tikybos mokytoja uždavė namų darbą – 1 val. pabūti su savimi. Be jokių pašalinių ir  tuo labiau be jokių daiktų. Man tai pasirodė absurdiška. Aš visiškai suprantu, kad reikia skirti dėmesio sau, pabūti su savimi, apie viską apgalvoti... Bet tai aš kuo puikiausiai darau kiekvieną dieną rašydama dienoraštyje. Tai puikus būdas išsilieti ir įsigilinti į save. O dabar iš manęs reikalauja, jog 1 val. tai daryčiau ir dar iškelia įvairias sąlygas. Dar ko. Man gaila 1 val. savo gyvenimo tiesiog sėdint ir spoksant į sieną. Ir taip, atsakymas ir taip aiškus – aš tų „namų darbų“ neatlikau taip, kaip ji reikalavo. Bet jei paklaus, ar buvo tokių, kurie tai atliko, aš net nesudvejodama pakelsiu ranką. Nes aš tai darau kiekvieną dieną. Jei ir neužrašydama, tai tikrai viską apgalvodama mintyse.
  • ·         Penktadienį ir šeštadienį tėtis vis kalbėjo, kad sekmadienį reikės eiti į bažnyčią. Aš visom keturiom tam priešinausi. Neturiu nieko blogo prieš bažnyčią, bet manau, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas. Aš tikiu Dievu kitaip: kalbėdama su juo prieš miegą, galvodama apie tikėjimą kiekvieną dieną. Ir aš tikrai nemanau, kad norint būti geru kataliku reikia eiti į bažnyčią. Ir dar tik per šventes. Jei jau esi toks „pasišventęs“, „tikras“ tikintysis, į bažnyčią eisi ne tik per Kalėdas ir Velykas. Galiausiai, pasiekiau savo. Žinoma, teko iškentėti tėčio pasibaisėjimo ir neapykantos pilnus žvilgsnius. Beje, po visko dar išgirdau, kaip jis mamą apkaltino tuo, jog blogai mane išauklėjo. Na, gerai... nieko nesakyčiau dėl to kvailo pasisakymo apie mane, bet kaltint dėl to tik mamą? Žmogau, tėvai susideda ne tik iš mamų, bet ir iš tėčių. Tad kur dingo atsakomybės jausmas ir jos prisiėmimas? Kiek prisimenu, namuose jis su mumis gyveno pastaruosius 16 metų , tad per tuos metus galėjo kuo puikiausiai ir taip, kaip jam patinka, mane išauklėti. Tad jei ta proga nepasinaudojo, kaltinti kitus – kvaila. 
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą