Paskutinė
atostogų diena. Apmaudu, kad jau pabaiga. Ši laisva savaitė man tikrai buvo
labai naudinga ir prasminga. Nežinau, kiek mokslo atžvilgiu ji padėjo, nes
geografijos kontroliniam darbui taip ir nepasiruošiau... Bet šios dienos padėjo
man įsigilinti į save, suprasti, sudėlioti visas mintis, apsispręsti. Padėjo
atitolti nuo jo. Nežinau, kaip bus rytoj, kai vėl galiausiai jį pamatysiu.
Turbūt viskas atgims iš naujo. Nors nesu tikra. Jis vis dar nepriėmė manęs į
draugus, paskutinį penktadienį nepasirodė mokykloje, tad viskas veda į tai, jog
jam nerūpiu. Nė kiek. Neįsivaizduoju, kokiu tikslu buvo tie visi jo
žvilgsniai, kurie TIKRAI buvo realūs. Nenumanau, ką jis galvojo į mane
žiūrėdamas, bet tai nebesvarbu. Rytoj atrodysiu be galo gražiai ir žavingai. Anksčiau
to tikslas buvo dar labiau jam patikti, o dabar – tiesiog dėl savęs, dėl kitų
vaikinų ir... galbūt dėl to, kad sukelčiau jam pavydą ir kad suvoktų, ką
prarado. Ir jeigu jis rytoj nepasirodys mokykloj, tai... Eina jis toli, toli.
Stengiuosi, o per jį viskas nueina šnipštui.
Pastaruoju
metu galvoje tiek daug minčių. Apie viską: mokyklą, gyvenimą, šeimą,
aplinkinius, pasaulį, žmones, tikėjimą... Apie viską. Tiesiog būna tokie
momentai, kai galvoje begale įvairių minčių, kurias norėčiau užrašyti, bet...
atidėlioju iki tol, kol galiausiai praeina tas noras išsilieti.
Vis
dėlto pateikiu kelias tokio pobūdžio mintis:
- · Prieš atostogas tikybos mokytoja
uždavė namų darbą – 1 val. pabūti su savimi. Be jokių pašalinių ir
tuo labiau be jokių daiktų. Man tai pasirodė absurdiška. Aš visiškai
suprantu, kad reikia skirti dėmesio sau, pabūti su savimi, apie viską
apgalvoti... Bet tai aš kuo puikiausiai darau kiekvieną dieną rašydama
dienoraštyje. Tai puikus būdas išsilieti ir įsigilinti į save. O dabar iš
manęs reikalauja, jog 1 val. tai daryčiau ir dar iškelia įvairias sąlygas.
Dar ko. Man gaila 1 val. savo gyvenimo tiesiog sėdint ir spoksant į sieną.
Ir taip, atsakymas ir taip aiškus – aš tų „namų darbų“ neatlikau taip,
kaip ji reikalavo. Bet jei paklaus, ar buvo tokių, kurie tai atliko, aš
net nesudvejodama pakelsiu ranką. Nes aš tai darau kiekvieną dieną. Jei ir
neužrašydama, tai tikrai viską apgalvodama mintyse.
- · Penktadienį ir šeštadienį tėtis vis
kalbėjo, kad sekmadienį reikės eiti į bažnyčią. Aš visom keturiom tam
priešinausi. Neturiu nieko blogo prieš bažnyčią, bet manau, kad tai
kiekvieno asmeninis reikalas. Aš tikiu Dievu kitaip: kalbėdama su juo
prieš miegą, galvodama apie tikėjimą kiekvieną dieną. Ir aš tikrai
nemanau, kad norint būti geru kataliku reikia eiti į bažnyčią. Ir dar tik
per šventes. Jei jau esi toks „pasišventęs“, „tikras“ tikintysis, į
bažnyčią eisi ne tik per Kalėdas ir Velykas. Galiausiai, pasiekiau savo.
Žinoma, teko iškentėti tėčio pasibaisėjimo ir neapykantos pilnus
žvilgsnius. Beje, po visko dar išgirdau, kaip jis mamą apkaltino tuo, jog
blogai mane išauklėjo. Na, gerai... nieko nesakyčiau dėl to kvailo
pasisakymo apie mane, bet kaltint dėl to tik mamą? Žmogau, tėvai susideda
ne tik iš mamų, bet ir iš tėčių. Tad kur dingo atsakomybės jausmas ir jos
prisiėmimas? Kiek prisimenu, namuose jis su mumis gyveno pastaruosius 16
metų , tad per tuos metus galėjo kuo puikiausiai ir taip, kaip jam
patinka, mane išauklėti. Tad jei ta proga nepasinaudojo, kaltinti kitus –
kvaila.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą