Viskas kas
geriausia, kaip desertas po paprastų pietų, įvyksta pabaigoje. Taip ir man.
Vasara eina į pabaigą, o aš tik dabar patyriau tai, ko dar ilgai nepamiršiu.
Taigi...
Iš tikrųjų,
bijau kažką pasakyti tokio, ką paskui bus gėda skaityt, bet... Šiuo metu,
privalau tai įamžinti popieriuje. Didelė tikimybė, kad dabar skaitote tai, kas
po kelių mėnesių, savaičių, o gal net dienų, nebeegzistuos, nes nuspręsiu tai
ištrinti.
Atleiskit,
kad sugadinau jūsų porą nervų ląstelių, bet dabar jau tikrai einu tiesiai prie
reikalo. Taigi, turėjau vieną nuostabų savaitgalį draugų būryje. Tame būryje
buvo ir JIS, kuris, reikėtų paminėti, bet labai nesinori to matyti juodo ant
balto,- yra gerokai vyresnis už mane (turiu omeny ne vienerius, ne dvejus ir net ne trejus metus). Tik neskubėkit teisti dėl amžiaus.
Žodžiu, jau
anksčiau jis man krito į akį, bet tą kartą jis dar labiau mane sudomino. Tie jo
žvilgsniai, bandymas atkreipti mano dėmesį. Na... Aš tiesiog negalėjau
nepasiduoti mane užvaldžiusiems jausmams. Taigi, tą savaitgalį (ne)noromis su
juo flirtavau: „gilus“ akių kontaktas, nuoširdžios šypsenos, juokas, atkaklus
noras pašokti su manimi, „netyčiniai“ jo prisilietimai, atsargus ir jam gana
netikėtas manųjų lūpų prisilietimas prie jo skruosto, kai susitikę apsikabinom..
Ohh... Nėra ko stebėtis, kad taip aukštai skraidžioju padebesiais. Na ir kas,
jei tai ir buvo flirtas be pasekmių, kuris daugiau niekur nepažengs, bet užtat
jis labai praskaidrino mano vasarą.
Nežinau kur
dingčiau iš gėdos, jei tai perskaitytų JIS arba mano draugai. Meldžiu, kad taip
neatsitiktų. Nenoriu apsisunkinti sau gyvenimo aiškindamasi kitiems apie savo
jausmus jam. Nenoriu ir tikrai to nereikia.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...