2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis

Suvalgiau savo desertą

Viskas kas geriausia, kaip desertas po paprastų pietų, įvyksta pabaigoje. Taip ir man. Vasara eina į pabaigą, o aš tik dabar patyriau tai, ko dar ilgai nepamiršiu. Taigi...

Iš tikrųjų, bijau kažką pasakyti tokio, ką paskui bus gėda skaityt, bet... Šiuo metu, privalau tai įamžinti popieriuje. Didelė tikimybė, kad dabar skaitote tai, kas po kelių mėnesių, savaičių, o gal net dienų, nebeegzistuos, nes nuspręsiu tai ištrinti.

Atleiskit, kad sugadinau jūsų porą nervų ląstelių, bet dabar jau tikrai einu tiesiai prie reikalo. Taigi, turėjau vieną nuostabų savaitgalį draugų būryje. Tame būryje buvo ir JIS, kuris, reikėtų paminėti, bet labai nesinori to matyti juodo ant balto,- yra gerokai vyresnis už mane (turiu omeny ne vienerius, ne dvejus ir net ne trejus metus). Tik neskubėkit teisti dėl amžiaus.   
Žodžiu, jau anksčiau jis man krito į akį, bet tą kartą jis dar labiau mane sudomino. Tie jo žvilgsniai, bandymas atkreipti mano dėmesį. Na... Aš tiesiog negalėjau nepasiduoti mane užvaldžiusiems jausmams. Taigi, tą savaitgalį (ne)noromis su juo flirtavau: „gilus“ akių kontaktas, nuoširdžios šypsenos, juokas, atkaklus noras pašokti su manimi, „netyčiniai“ jo prisilietimai, atsargus ir jam gana netikėtas manųjų lūpų prisilietimas prie jo skruosto, kai susitikę apsikabinom.. Ohh... Nėra ko stebėtis, kad taip aukštai skraidžioju padebesiais. Na ir kas, jei tai ir buvo flirtas be pasekmių, kuris daugiau niekur nepažengs, bet užtat jis labai praskaidrino mano vasarą.

Nežinau kur dingčiau iš gėdos, jei tai perskaitytų JIS arba mano draugai. Meldžiu, kad taip neatsitiktų. Nenoriu apsisunkinti sau gyvenimo aiškindamasi kitiems apie savo jausmus jam. Nenoriu ir tikrai to nereikia.


Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

Sapnas?

04:25 val. staiga prabudusi supratau, kad mano gerklė sausa, kaip dykuma, ir jei nebūčiau gavusi vandens, patikėkit, dabar čia jau neberašyčiau. Tyliai nulipusi laiptais į pirmą aukštą, numalšinau troškulį ir lyg pastūmėta kažkokių jėgų, vietoj to, kad grįžčiau į lovą – išėjau pakvėpuoti grynu oru. Lauke tvyrojo tokia ramuma, kad net išsigandau, jog galiu ją sugriauti. Tad atsargiai basas pėdas panėriau į rasotą, neseniai nupjautą žolę ir nusukau užmerktas akis link pusės, kurioje ne už ilgo turėjo pasirodyti pirmieji saulės spinduliai. Ne gana to, prie šitos užburiančios aplinkos, netikėtai mane pasiekė verdamos aviečių uogienės kvapas. Net nenumanau iš kur jis galėjo sklisti.


Nežinau kiek dar ilgai ten stovėjau ir kaip paskui grįžau namo, bet pramerkusi akis aš pamačiau savo kambario sienas.  Maniau, kad tai tiesiog buvo nepaprastai gražus sapnas, bet... vėliau išėjusi laukan, žolėje pamačiau įspaustas pėdų žymes, kurios idealiai atitiko manąsias. 



Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Šūvis į nekenčiamą žmogų

Jei kiekvienas turėtų po galimybę šauti į žmogų, kurio nekenčia. Ar aš išgyvenčiau? Ir ar yra toks žmogus, kurio taip stipriai nekenčiu, jog pasiryžčiau tokiam žingsniui?
Pabandžiau išsikelti tokius klausimus. Pasirodo, kad norint į juos atsakyti, reikia labai ilgai, sunkiai „pasukti“ galvą. 

Ar aš išgyvenčiau? Hmm... Nusprendžiau to paklausti kitų. Buvo įdomu sužinoti, ar kiti mano, kad esu kažkieno taip labai nekenčiama. Ir ką jūs manot? Visi iki vieno atsakė: „kas jau kas, bet tu išliktum gyva ir nesužeista.“ Žinoma, malonu išgirsti tokį atsakymą, bet... Gyvenam tokiam pasauly, kuriame net artimiausi draugai, gali netikėtai durti peiliu į nugarą (patikėk, žinau tai...). Tad mano manymu, mano kūne tikrai atsirastų nors viena skylutė, kurią būtų padaręs šovinys.

 Prie viso šito, padariau mini apklausą ir paklausiau kitų : „Ar tu išgyventum?“. Iš 30 žmonių, neigiamai atsakė 19 . Mano manymu, tai gana didelis skaičius. Ne gana to, likusieji 11 nevisi būtų sveiki, nes 7 iš jų, prisipažino, kad būtų nors vieną kartą pašauti. Taigi, galiu daryti tokią mažytę išvadą, jog jeigu atsirastų tokia galimybė nušauti nekenčiamą žmogų, daug žmonių nukentėtų. Daug. Labai daug.

O ar aš pati, nutaikyčiau ginklą į kokį nors žmogų? Turbūt ne. Turbūt. Nekenčiu lietuvių.k. mokytojos, nekenčiu porą savo klasiokių, bet... Ta neapykanta nėra tokia milžiniška. Nors dėl lietuvių mokytojos... Dar labai gerai pagalvočiau.


Skaitydami šį įrašą, turbūt manote, kad išėjau iš proto, nes pradėjau šnekėti apie žudymus. Bet nors menkam nusiraminimui žinokit, kad tai tebuvo tiesiog pamąstymai apie save ir kitus. 



Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

NE Į TEMĄ.  šiandien, netyčiom pievoje suradau keturlapį dobilą . Žinoma, sugalvojau norą. Ir labai tikiuosi, kad jis išsipildys.