22:58 val.pasigirsta telefono pypsėjimas reiškiantis,
jog kažkam parūpau . Ko jau ko, bet Jo numerio ekrane visiškai nesitikėjau
išvysti. Po pusės metų manęs ignoravimo, Jis nusprendė vėl man pasirodyti.
Nežinojau ką atrašyti ir ar išviso reikia, kad atrašyčiau. Žinot, anksčiau
pagalvodavau, kad jeigu Jis man vėl parašytų, pasiųsčiau Jį kuo toliau nuo
savęs, išvadinčiau tokias žodžiais, kad vadinti mane „miela“ nebenorėtų. Bet
taip galvojau anksčiau. O dabar, kai iš tikrųjų Jis apsireiškė, aš nebežinau ką
daryti. Ir... išskydau. Parašiau jam, kad pasiilgau. Ohh... Why??? Vėl prasidės
tas dūmimas akių. Taip, žinau, kad negalima aklai pasitikėti
žmonėmis ir juo aš visiškai nepasitikiu, bet... Kažkas viduje man neleidžia Jį atstumti. Tiek kartų mane įskaudinęs, Jis vis dar užima
dalelę mano širdies. Visiškai Jo
nekaltinu dėl to, jog mane skaudina. Pati kalta. Žinau tai. „Kartais duoti
kažkam antrą šansą yra tas pats, kaip duoti antrą kulką žmogui, kuris iš pirmo
karto į tave nepataikė “. Net ne antrą kartą Jam atleidžiu, o Jis tuo pasinaudodamas
taip pat dažnai įremia man ginklą į nugarą, kai mažiausiai to tikiuosi. Ahh... Kalta tik aš.
Esu įsitikinusi 110 procentų, kad liksiu vėl
įskaudinta. Bet man tiesiog nekyla ranka, Jam parašyti žodžius, už kuriuos,
greičiausiai, gaučiau bilietą pirma klase į pragarą. Žinau, kad Jis tų žodžių
vertas, bet... Negaliu. Kol kas negaliu.
Įkvėpti iškvėpti. Reikia nepamiršti kvėpuoti.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... Atleiskit, jei mano apkabinimas bus šiek tiek dusinantis, bet man žūtbūt reikia kažką stipriai apsikabinti.