2015 m. spalio 6 d., antradienis

Nerišliai apie viską

Šiek tiek daugiau nei mėnesis, kai esu naujoje mokykloje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas einasi puikiai. Vis dar kažkur giliai tikiuosi, kad tai tik laikina ir po kurio laiko galėsiu grįžti į savo mokyklą. Deja. Po kelių akimirkų ateina suvokimas, kad jau nebebus kaip buvo.

Visoj visumoj dabartinė mokykla puiki: džiaugiuosi tiek kompetetingais mokytojais, tiek pačia klase.  Na, taip, klasėj daug įvairių žmonių, kiekvienas yra idividualybė ir vos tik iškilus kokiam klausimui pateikia savo "tiesą". Visą tai gerbiu ir suprantu bei per daug nekišu savo nuomonės. Pati žinau, kaip nervina naujokai, kurie, vos tik atėję į naują klasę, "drasko" akis ir reikalauja dėmesio. Tad stengiuosi tokia nebūti.

Jei jau prakalbom apie stengimąsi būti kitokiu, tai tuo klausimu (mano praeitas įrašas) man sekasi gana neblogai. Žmonės, kurie kažkada veikė mano nuotaiką, to nebedaro arba tiesiog neleidžiu jiems to daryti. Apskritai, kiekvieną dieną stengiuosi pasitikti su šypsena ir žmonėms, kurie manęs nemėgsta, ją dovanoju. Gal ir banaliai skamba, bet vadovaujuosi tuo, jog neigiamam žmogui reikia atsakyti kažkuo teigiamu vien tam, kad netaptum toks, koks yra jis.

Ir vis dėlto... dėl visko turėčiau padėkoti jam. Tik jo tikėjimas manimi, jo šilti apkabinimai ir žodžiai, kad esu nepakartojamas žmogus su įdomiu vidiniu pasauliu, mane veda pirmyn.
Perskaičius paskutinį sakinį, pajaučiau gėdą ir net galbūt kaltę...Turėčiau jam suteikti šansą, turėčiau (sau) leisti pabandyti, bet kol kas nesijaučiu tam pasiruošusi. Ir nežinau, ar kada nors jausiuosi.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...