2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Atsargiai, pasauly pilna blogų žmonių

Protingesni už mane žmonės pataria: „Neleiskite kad kas nors Jums taptų viskuo, nes vieną dieną jam išėjus, Jūs nebeturėsite nieko“. Prašau, įsidėmėkite šį patarimą, nes... aš tai sužinojau per vėlai... Kai jau buvau jį įsileidus giliai, giliai į širdį, kai jis man tapo viskuo ką turiu ir kai skaudžiai jį praradus aš nebeturėjau nieko, tik dabar tai išgirdau. Nežinau kur tie žodžiai buvo, prieš visam tam (atsiprašant) mėšlui įvykstant. Bet turbūt, pasaulis yra taip sukurtas, kad tik mes patys turime išgyventi ir įveikti sunkumus. PATYS be niekieno pagalbos. Juk gyvenime nebūna klaidų, tik pamokos. Nėra neigiamos patirties, tik galimybė tobulėti, mokytis ir eiti saviugdos keliu. Juk tik kovojant randasi tvirtybė.

Niekados negalvojau, kad taip pasakysiu, bet turbūt atėjo laikas, tad: „ būkit su žmonėmis atsargesni“. Na, supraskit mane, aš visada maniau, kad reikia kitus įsileisti į vidų, pasitikėti jais, nes tik taip galime surasti artimų draugų... Bet dabar supratau, kad per daug naiviai mąsčiau. „Žmogiukai, tegul kiti pelno Jūsų pasitikėjimą, tegul ne tik Jūs, bet ir jie padaro nors žingsnį į Jūsų pusę.“ Deja, bet mes gyvenam tokiam pasauly, kuriame pilna blogų žmonių. Blogų žmonių, kurie pirmajai progai pasitaikius, Jus įskaudins, sutryps, paniekins ir dar nusispjaus. (Bjauriai nuskambėjo... Atleiskit.). Tad reikia būti be galo atsargiems ir atidiems. To Jums ir linkiu.  








Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... 


2013 m. birželio 25 d., antradienis

Negailestingai bėgantis laikas

  Kitą savaitę prasidės liepos mėnesis. Jau??? Kaip taip greitai spėjo prabėgti laikas? Kažkas nerealaus, neįtikėtino ir magiško. Gal koks senas burtininkas diedukas, kuriam įkyrėjo karštis, nusprendė pasukti laiką į priekį. Ir wuolia jau praėjo birželio mėnuo. O juk aš net nespėjau žmoniškai jo praleisti . Neskaitant to, jog puikiai ir įsimintai atšvenčiau Jonines, daugiau per šį mėnesį nieko gero nenuveikiau... Liūdna. Reikėtų susiimti... Bet nuojauta kužda, kad ir toliau sėkmingai būsiu prilipusi prie kompiuterio, stumdysiu dienas tvankiame kambaryje, vietoj to, kad išlėkčiau su draugėm į lauką ... Ahh... Na, belieka viltis, jog liepos mėnesis bus daug geresnis už šį ir įdėsiu kuo daugiau pastangų, kad taip ir būtų. 





Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Teisingi žodžiai

Heyyy! Sveiki gyvi visi! Be galo džiaugiuosi, kad turiu net 4-ias sekėjas (ačiū Jums visoms)! Man tai didžiulis laimėjimas, taigi dar kartą nuoširdžiausiai dėkoju. 
Šiandien norėčiau su Jumis pasidalinti labai prasmingu tekstu. Bent jau mane, jis labai sužavėjo ir pasirodė visu 100 procentu teisingas: 

"Kartais norisi žmogui pasakyti – “atsargiai, man skauda”. Taip kaip ir tau, taip kaip kitiems, turintiems dar gyvą sielą… Skauda nuo pasakytų netikrų žodžių, skauda nuo tylėjimo, abejingumo, nuo laukimo… Skauda nuo kasdien didėjančio suvokimo, kad tikėjimas, jog gerumas grįžta gerumu , neteisingas…Pavargsti nuo savo tikėjimo. Ir laukimo…kad vieną dieną kažkas pasikeis…Bet turi suprasti, kad žmonės yra ne tik geri, kad žmonės nėra tokie, kokius tu norėtum juos matyti. Turi suprasti, kad žmonės nesikeičia. Ir turi su tuo susitaikyti. Negalima iš žmonių tikėtis to, ko jie neturi. O kai neturi, vadinasi negali duoti, dalintis. Kai supranti ir priimi šitą realybę, tampa geriau. Žmogui dažniau reikia pabūti vienam, su savo mintimis. Tai padeda. Padeda išmokti atsiriboti nuo lūkesčių, laukimo, tikėjimosi. Pasikalbėti su savimi, įtikinti save, kad nuo šiol neleisi niekam savęs skaudinti. Kodėl turėtum leisti? Ir kai patiki savimi – gali elgtis ir gyventi, kaip nori. Ir tada nereikia sakyti žmogui – “atsargiai, man skauda”. Nes neleidi. Neleidi prisiartinti prie tavęs, neįsileidi į savo vidų. Saugai save.O kas gi kitas tave apsaugos? Tik tu pats."

Milda Le.



Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... 

2013 m. birželio 21 d., penktadienis

Neturėjimas veiklos - ne į naudą

Puikus oras lįsti į lauką ir nešvaistyti vasaros sėdint prie kompiuterio. To Jums ir linkiu. O aš.... toliau sėkmingai gadinsiu sau gyvenimą. "Pasveikinkit visi mane, juk tai daryti šitaip lengva." Aš rimtai.  Iš to neturėjimo ką veikti (nes neturiu su kuo eiti į lauką, o vienai kažkokios veiklos nesusigalvoju), man visiškai važiuoja stogas. Juk turbūt, visiems būna, kad neturit ką veikti, o iš to neturėjimo, pradedat tikrąja to žodžio prasme - kvailioti. Lygiai taip pat, man yra ir dabar. Nors suprantu, kad visą tai neišeis į gerą, bet toliau tą darau. Rašau vienam vaikinui į ask.fm ir pliurpiu įvairiausias nesąmones. Oho, prasminga“ veikla  , ar ne? Na, galiu tik tikėtis, kad vėliau man dar labiau nepablogės ir neprisivirsiu sau dar didesnės porcijos košės... 

[Paveiksliukas ne į temą... ]



Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... 

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Naudingos frazės, išsireiškimai ir pan.

Labai mėgstu perskaičiusi kokią prasmingą, įdomią, o gal kaip tik priešingai – kvailoką mintį (frazę, pasakojimą), įsirašyti į sąsiuvinį. Ne dėl kitų, o dėl savęs. Būna man, kad kažkaip keistai jaučiuosi, nerandu vietos,  o turėdama tokį sąsiuvinį – atsiverčiu ir opa! Mano būseną visiškai tiksliai įvardina įrašyta frazė. Na, pavyzdžiui ,dabar mano savijauta skambėtų taip: „Tai sunku paaiškinti... Lyg gyvenu, šypsausi, bet viduje kažkas ne taip“. Taigi (per daug išsiplėčiau), norėčiau perrašyti ir pasidalinti su jumis kai kuriomis mintimis:


"Žmogui galima atleisti daugybę kartų, bet su kiekvienu atleidimu jis tampa vis mažiau svarbus."

"Žmonėms būdinga pamiršti dėkingumą; jeigu mes jo tikimės, rizikuojame dažnai nusivilti."

"Reikia vertinti tuos, kurie tave myli, ir nebėgioti paskui tuos, kuriems ir be tavęs gerai."


"Niekada netikėk, kad keletas pasiryžusių žmonių negali pakeisti pasaulio. Iš tiesų, tik jiems tai ir pavyksta."

"Kartais taip norisi žmogų pasiųsti kur nors, bet pasižiūri į jį ir supranti, kad šis žmogus jau visur buvo."

"Tas žmogus, kuris vakar taip mielai šypsojosi, šiandien gali smeigti tau peiliu į nugarą. Tai - gyvenimas."



Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mokyklos vergė

Jau vienuolika dienų mėgaujuosi vasara. Ir tik dabar, po ši tiek laiko, aš supratau, jog vis dar ant mano sienos kabo pamokų tvarkaraštis. Siaubasss... Jau nekalbu apie tai, kad stalčiuose dar ramiausiai guli lietuvių.k., anglų.k. ir kt. sąsiuviniai. Na, bent jau supratau, kad mokykla iš tikrųjų mano protą buvo labai pririšusi prie savęs. Juk net po beveik dviejų savaičių aš negaliu atsikratyti sąsiuviniais ir tvarkaraščiu. Vis dar iš įpročio, tikėdamasi kažkokio pažymio, žvilgčioju į tamo.lt dienyną. Ima atrodyti, kad mokykla lyg kokia sekta, užverbuoja (?) tavo protą. Ir tu, lyg robotas, imi nuolatos apie ją galvoti ... O galbūt... Tik aš viena esu tokia silpna ir to nežinodama, pasidaviau jų uždūmimui akių? Na, kad ir kaip ten bebūtų, reikėtų susiimti ir pirma išmesti mokyklą iš stalčių, o tik paskui iš galvos (ar atvirkščiai?).


Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... 

 

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Pasisveikinimas su savimi

Sveiki! 

Sakyčiau gana kvailoka, sveikintis pačiai su savimi, bet... Galbūt kažkada atsiras skaitytojų (I hope). Niekada negali žinoti, kaip ten bus. Taigi, nepilstydama iš tuščio į kiaurą, noriu pasakyti, kad šis blogas man atstos dienoraštį. Kadangi čia mano priregistruotas vardas yra netikras, drąsiai galiu rašyti nebijodama, jog kažkas mane atpažins. O to, kaip leidau suprasti, nenorėčiau. Kodėl? Vėliau,galbūt, į tai atsakysiu. Na, o kol kas tik tiek... 


Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.