2017 m. sausio 9 d., pirmadienis

2016-ųjų mylimiausios knygos

       Nežinau, ar jau per vėlu daryti kažkokias praeitų metų apžvalgas, bet... Na, jeigu vis dėlto tai skaitot, reiškia padariau. Ir padariau ne bet kokią apžvalgą, o būtent knygų. Nusprendžiau, jog negaliu ramiai gyventi kol su pasauliu (ar jo mažyte dalimi) nepasidalinau savo atrastomis, kvapą gniaužiančiomis knygomis. 2016-aisias iš viso perskaičiau 29 knygas ir drąsiai galiu teigti, jog praėjusieji metai buvo skaitymo metai. Ir taip, galbūt atrodo, kad knygų nėra tiek daug, bet, kaip sakoma, svarbu kokybė, o ne kiekybė.:) 
      Nieko nelaukdama pateikiu apačioje labiausiai sužavėjusias ir užbūrusias knygas. P.s. knygos sudėliotos atsitiktine tvarka.
  •     Jodi Picoult „Kai tu išeini“ – ši knyga buvo pirmoji, kurią perskaičiau 2016-aisiais metais. Ir jau tada žinojau, kad ji bus viena mylimiausių mano knygų. Papasakota istorija neeilinė, tikrai ilgam įsirėžianti į atmintį ir paliekanti pėdsaką skaitytojo gyvenime. Ir tai tikrai nėra kažkoks pigus romaniūkštis. Tikrai, nė iš tolo. Ypač sužavi laukinė gamta, dramblių gyvenimas, apie kurį, galiu Jums prižadėti, sužinosite tikrai labai daug, ir jei anksčiau nemėgote šių gyvūnų, tikrai juos pamėgsite arba bent jau būsite sužavėti jų gyvenimo būdu. Apskritai, tai viena iš tų knygų, kurią suryji per kelis vakarus, net jei apimtis ~400psl.
  •      Herbjørg Wassmo “Dinos knyga” – stipri knyga ir stiprūs veikėjai. Būtent toks apibūdinimas pirmasis šauna į galvą prisiminus šią knygą. Iš tiesų tai istorija apie nepaprastai stiprią(tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme) merginą/moterį, patyrusią vaikystėje tokią traumą, kuri padarė įtaką visam jos gyvenimui. Dina – valdinga moteris, gaunanti viską, ko tik ji užsigeidžianti. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visa knyga tik apie vieną veikėją, iš tikrųjų taip nėra. Romane persimina kelių žmonių likimai. Ir jei taip nutiks, kad paimsite šią knygą į rankas, prašau, „nenurašykite“ jos perskaitę  ~20psl. Įveikite bent 40/50psl. ir tada sau prisipažinkit, ar išdrįsit likti su šia galinga, stipria veikėja.
  •       Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ – taip taip, gerai perskaitėt – tai ta pati knyga, kurią rekomenduoja/liepia skaityti mokykloje. Nuoširdžiai pasakysiu, man patiko. Ir net nebuvau viena iš tų, kuriai reikėjo „įsivažiuoti“. Nuo pirmų puslapių man jau buvo įdomu ir nereikėjo kažkokios paskatos/prievartos toliau tęsti skaitymą. Po šios knygos visiškai kitaip žiūriu į kunigų kelią pasirinkusius žmones, o ir šiaip galiausiai supratau, kad kunigai – lygiai tokie patys žmonės. Ah, juokingai tai nuskambėjo, bet... tiesiog jei iš skaitančių šią mano apžvalgą yra tų, kurie baigė mokyklą ir taip ir neatsivertė šios „baisios“ knygos, tai sakau, gal su naujais atėjusiais metas pabandykit?
  •        Patrick Süskind “Kvepalai. Vieno žudiko istorija” – tik iš pavadinimo neišsigąskit tie, kurie nemėgsta skaityti detektyvų. Ši knyga tikrai nėra šio žanro. Bent jau man - tai yra stebuklinga istorija, nutolusi nuo realybės (dėl šito galima ir pasiginčyti). Geniali knyga apie genialų žmogų-perfumerį, kuris turi ypatingai stiprią uoslę ir užuodžia visų žmonių, išskyrus savo pačio, kvapus. Šis veikėjas Jums pasirodys arba kaip didžiausias genijus, arba kaip visiškas beprotis. Nors galų gale, ši knyga yra apie žmogų, kuris tiesiog beprotiškai nori būti toks pats kaip ir kiti.
  •     Sigitas Parulskis „Tamsa ir partneriai“ – tai pirmoji mano skaityta S.Parulskio knyga ir tikrai galiu teigti, kad ateity šio autoriaus knygos atsidurs mano rankose dar ne vieną kartą. Bet kalbant apie šią jo knygą, na, įdomi ir vietomis sukrečianti istorija apie fotografą Vincentą, kuris mainais už gyvybę priverstas tarnauti esesininkui, t.y fotografuoti žydų žudynes. Nežinau, nenoriu kažko daugiau išduot, tik pasakysiu, jog šioje knygoje surasite daug citatų, kurių tiesiog negalėsite neužsirašyti. Štai viena iš daugelio: „Žmonės labai greitai nusirita. Vos tik randa progą virst gyvuliais, tuojau pat jais ir virsta. Teisinasi, esą aplinkybės privertė. Jokios aplinkybės negali priversti nebūti žmogumi.“
     
     Turbūt būtų tiek... Tik paminėsiu dar keletą knygų, kurios tikrai vertos paminėjimo, bet dėl mano tingėjimo nėra detaliau aprašytos čia: Halina Korsakienė „Susitikimai“; Dalia Grinkevičiūtė „Lietuviai prie Laptevų jūros“; Balys Sruoga „Dievų miškas“; Vanda Juknaitė „Išsiduosi balsu“; Albert Camus „Maras“; Primo Levi „Jei tai žmogus“; Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“...
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...