2013 m. gruodžio 25 d., trečiadienis

Slapčiausios svajonės

Nutariau sudaryti slaptų svajonių sąrašą. Stengsiuosi visas jas išpildyti iki... iki... iki tol, kol mano gyvenimas prieis liepto galą. O tai, tikiuosi, bus po šimto metų. Taigi..:

·         Ateityje turėti tokią profesiją, kuri būtų glaudžiai susijusi su medicina
·         Parašyti knygą. Galbūt ji būtų dienoraščio tipo. Parašyta iš mano šių dienų įrašų nuotrupų
·         Šokti su parašiutu iš lėktuvo
·         Šokti su virve nuo laabai didelio aukščio
·         Nukeliauti į Afriką ir ten tapti savanore, kuri padėtų vargstantiems žmonėms
·         Susirasti tokį vaikiną, kuris nerūkytų ir nevartotų alkoholio (bent jau juo nepiktnaudžiautų)
·         Puikiai išlaikyti dešimtos, o vėliau ir dvyliktos klasės egzaminus
·         Nusivežti atostogauti visą savo šeimą į kokią tolimą kelionę, kur būtų labai šiltas klimatas
·         Įkopti į kokį nors kalną


Kol kas būtų tiek... Žinoma, sąrašas su kiekviena diena gali pasipildyti, bet dabar, šią minutę,  šios svajonės yra mano pačios pačiausios ...
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2013 m. gruodžio 21 d., šeštadienis

Prisiminimai, pamąstymai apie jį

Kartais jį vis dar prisimenu. Tas „kartais“ užėjo aplankyti manęs ir šiandien. Prieš akis iškilo jo mielos žinutės, jo žavus rašymo stilius, kuris mane labai dažnai užknisdavo. Atsimenu, kaip laukdavau jo žinučių, kaip nuskambėjus tonui mano telefone, reiškiančiam, kad atėjo sms, tikėjausi pamatyti jo numerį, ir kaip nusimindavau, kai išvysdavau savo draugės vardą. Taip, mes labai dažnai pykdavomės, ir tų barnių priežastys buvo pačios kvailiausios: kuris iš mūsų fainesnis, įrodinėjimas, kad tikrai jis man, aš jam patinku.  Ahh... Jis vis dar mano mintyse. Kaip koks įsiveisęs tarakonas, kuriam pašalinti, dar neturiu priemonių. Po tiek kartų skyrimosi, skaudinimų, aš vis dar jam leidžiu apsilankyti savo mintyse? Kodėl? Juk be jo gyvenimas taip pat verda. Tuo įsitikinau jau šimtus kartų. Su juo ar be jo, saulė ta pati, aplink mane žmonės tie patys... Žinoma, be jo iš pirmo, taip tuščia atrodo. Vakarai, kurie anksčiau buvo paskirti mūsų susirašinėjimams, savaitgaliai, per kuriuos iki nakties diskutuodavom apie viską, kas tik šaudavo į galvą, be jo tapo lyg nieko verti. Pačioje pradžioje, po bendravimo nutraukimo, buvo labai sunku. Bet vėliau, vis su kiekvienu susitaikymu ir vėl išsiskyrimu (su juo aš tai išgyvenau apie 15 kartų), aš užsiauginau storą odą. Įgijau patirties. Žinojau, kaip elgtis. Ir dabar, kai prieš kelias savaites  mes susipykom ir nusprendėm visiškai nutraukti bendravimą (tiesą sakant, šį kartą žengiau pirmą žingsnį aš), nebesijaučiau taip sumautai, kaip pirmąjį mūsų išsiskyrimą. Galbūt dėl to, kad paslapčia maniau, jog vėliau ir vėl susitaikysime, o galbūt net ir dėl to, kad ant jo man tapo visiškai nusispjaut. Gal per drastiškai pasakyta...

 Bijau, kad jis man gali dar kada nors parašyti. Viena mano širdies dalelė sako, kad norėtų, jog viskas būtų kaip anksčiau, kita, kad jis nebeparašytų,  o dar kita, paslapčia viliasi, kad jis parašytų, o aš, tuo tarpu, galėčiau jam už viską atkeršyti. Cha. Kalėdos gerumo metas.


Iš tiesų, kaip džiaugiuosi, kad kažkada ištryniau jo numerį. Labai dažnai surenku tekstą, kuriame aš jo atsiprašau (po velnių, už ką ?) ir prašau, kad viską pamirštume, kad viskas būtų kaip anksčiau. Ir tada susivokiu, jog neturiu jo numerio. Jog jis seniausiai yra ištrintas, o kažkada mokėtas atmintinai – pasimiršo. Ir visa tai tik įrodo, kad jis - praeitis. 

                                    Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.

Kalėdos praeityje

Mano mintys vien tik apie Kalėdas. Štai kad ir dabar, prisiminiau, kaip anksčiau švęsdavau šią nuostabią šventę. Tik su šeima (mama, tėčiu ir broliu) ruošdavome stalą: po staltiese paslėpdavome iš kaimo atvežtą šieną, žvakių šviesoje susėsdavome prie Kūčių stalo, ragaudavome 12 patiekalų (nors turbūt, tada valgiau tik tai kas skanu ir visiškai nesivarginau paragauti visko). Vėliau, žiūrėdavome kalėdinius filmus, ir galiausiai, ėjome miegoti (galbūt reikėtų sakyti, kad tik tėvai eidavo miegoti). Nes aš su broliu, laukdavome Kalėdų senelio. Viskas lyg ir būtų visai nieko, jeigu mes jo nebūtume laukę su žaisliniais šautuvais. Dabar neprisimenu kam mums jų reikėjo, gal dėl to, kad kai susitiksime senelį, iš jo išreikalautume viso maišo dovanų. Na, nežinau. Bet vos tik išgirsdavome kokį krebždėjimą, tiesiu keliu maudavome į tėvų kambarį, kur buvo eglutė. Tik dabar suvokiu, kaip mes apsunkindavome tėvams dovanų padėjimą. Šiek tiek gėda dėl to... Vėliau,  mokykloje 4 – oje klasėje iš tikybos mokytojos sužinojome, jog Kalėdų senelio nėra. Visi tą lyg ir numanė, bet vis vien buvo skaudu girdėti, kad jo iš tiesų nėra, kad tėvai nėra kažkokie senelio padėjėjai, jog prieš Kalėdas rašyti laiškai seneliui, nukeliaudavo visai ne pas jį. Nuo tada Kalėdos nėra tokios ypatingos, kaip anksčiau. Dabar tėvai paklausia ko norėtume gauti, o juk taip smagu būdavo, kai Kalėdų rytą bėgdavai prie eglutės ir su nežinia, su smalsumu pakuodavai dovanas. Deja, bet dabar jau viskas kitaip.

Bet šios Kalėdos bus kitokios. Bent jau dovanų atžvilgiu. Jau seniai tėvams pasakiau, kad manęs nieko neklaustų apie dovanas, nes iš visos širdies noriu, kad būtų staigmena. Kad kaip ir anksčiau, bėgčiau prie eglutės nežinodama, ką galiu ten rasti.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...



2013 m. gruodžio 20 d., penktadienis

Ir aš džiaugiuosi ateinančiomis šventėmis

Kalėdinės atostogos!!! Pagaliau. Jau tikrai reikėjo poilsio po visų mokslų, kontrolinių ir visos tos mokyklos aplinkos. Nors... Šią dieną pakartočiau dar kartą. Bet galbūt tada ji nebebūtų tokia ypatinga, kaip dabar..? Kad ir kaip ten bebūtų, ši diena buvo nuostabi. Pasipuošiau savo labai mylima ir bent jau man, labai gražia, suknele, ir visą dieną sau atrodžiau be galo graži. (Tiesiog, paskutinę dieną, norėjau atrodyti kažkaip ypatingai.) O dar taip smagu, kai draugai pagiria, kad labai nuostabiai atrodai, tai ... Pasijutau kaip ant sparnų. Visoje mokykloje tvyrojo kalėdiška nuotaika. Visi šypsojosi, sveikinosi, linkėjo šiltų švenčių. O po keturių sutrumpintų pamokų, puikiai leidom laiką klasės vakaronėje. Apsikeitėme dovanomis (gavau ypač mielą meškiuką, kvepiančią žvakę, „Milka“ ir svarbiausia, nuoširdžią atvirutę.) Tada visi pavalgėme (galbūt reikėtų sakyti tiesą, persivalgėme) ir žaidėme „Šaradus“ (jau kažkada sakiau, kad tai labai panašus žaidimas į seniau rodytą laidą per Lietuvos rytą „Gongo Gangas“). Buvo laabai linksma. Vėliau, apie 14 val. po truputį skirstėmės, o atsisveikinant, auklėtojas apsikabino ir palinkėjo gražių švenčių. Tą prasme, gal viskas būtų gerai, jei nebūčiau susifeilinusi. Aš tiesiau auklėtojui ranką, kad atsisveikinčiau, o tas apsikabino. Atrodė, na.. Švelniai tariant, juokingai. Vėliau eidama namo su draugėmis, tiek iš to juokėmės, kad net pilvus skaudėjo.

Tiesą sakant, pastaruoju metu užplūdo noras būti draugiška, linksma, pasisveikinti su kiekvienu sutiktuoju, palinkėti jaukių švenčių, dovanoti kitiems džiaugsmą, šypseną. Tiesiog, noras būti gera. Taip, dėl to, kaltos šventės. Tik jų dėka, mano širdis alsuoja šiluma, džiaugsmu ir laime.


Ir nemanykit, kad noras, tik ir liko noru. Ne. Valgyklos padavėjai, kuri man atrodo labai mielas, šiltas žmogus - įteikiau šokoladą. Mokytojoms - po nuoširdžią atvirutę. O su visais kitais, mane, ir ne tik, supančiais žmonėmis, stengiausi pasidalinti savo kalėdine dvasia, užkrėsti juos gera nuotaika.
Labai noriu, kad ši gerumo akcija, mane aplankytų ne tik per Kalėdas, bet ir išliktų visus ateinančius metus. 

Jaukių, ramių, šiltų Jums Šv.Kalėdų ir prasmingų, sėkmingų bei laimingų ateinančių 2014-ųjų metų.



Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...