2013 m. gruodžio 21 d., šeštadienis

Prisiminimai, pamąstymai apie jį

Kartais jį vis dar prisimenu. Tas „kartais“ užėjo aplankyti manęs ir šiandien. Prieš akis iškilo jo mielos žinutės, jo žavus rašymo stilius, kuris mane labai dažnai užknisdavo. Atsimenu, kaip laukdavau jo žinučių, kaip nuskambėjus tonui mano telefone, reiškiančiam, kad atėjo sms, tikėjausi pamatyti jo numerį, ir kaip nusimindavau, kai išvysdavau savo draugės vardą. Taip, mes labai dažnai pykdavomės, ir tų barnių priežastys buvo pačios kvailiausios: kuris iš mūsų fainesnis, įrodinėjimas, kad tikrai jis man, aš jam patinku.  Ahh... Jis vis dar mano mintyse. Kaip koks įsiveisęs tarakonas, kuriam pašalinti, dar neturiu priemonių. Po tiek kartų skyrimosi, skaudinimų, aš vis dar jam leidžiu apsilankyti savo mintyse? Kodėl? Juk be jo gyvenimas taip pat verda. Tuo įsitikinau jau šimtus kartų. Su juo ar be jo, saulė ta pati, aplink mane žmonės tie patys... Žinoma, be jo iš pirmo, taip tuščia atrodo. Vakarai, kurie anksčiau buvo paskirti mūsų susirašinėjimams, savaitgaliai, per kuriuos iki nakties diskutuodavom apie viską, kas tik šaudavo į galvą, be jo tapo lyg nieko verti. Pačioje pradžioje, po bendravimo nutraukimo, buvo labai sunku. Bet vėliau, vis su kiekvienu susitaikymu ir vėl išsiskyrimu (su juo aš tai išgyvenau apie 15 kartų), aš užsiauginau storą odą. Įgijau patirties. Žinojau, kaip elgtis. Ir dabar, kai prieš kelias savaites  mes susipykom ir nusprendėm visiškai nutraukti bendravimą (tiesą sakant, šį kartą žengiau pirmą žingsnį aš), nebesijaučiau taip sumautai, kaip pirmąjį mūsų išsiskyrimą. Galbūt dėl to, kad paslapčia maniau, jog vėliau ir vėl susitaikysime, o galbūt net ir dėl to, kad ant jo man tapo visiškai nusispjaut. Gal per drastiškai pasakyta...

 Bijau, kad jis man gali dar kada nors parašyti. Viena mano širdies dalelė sako, kad norėtų, jog viskas būtų kaip anksčiau, kita, kad jis nebeparašytų,  o dar kita, paslapčia viliasi, kad jis parašytų, o aš, tuo tarpu, galėčiau jam už viską atkeršyti. Cha. Kalėdos gerumo metas.


Iš tiesų, kaip džiaugiuosi, kad kažkada ištryniau jo numerį. Labai dažnai surenku tekstą, kuriame aš jo atsiprašau (po velnių, už ką ?) ir prašau, kad viską pamirštume, kad viskas būtų kaip anksčiau. Ir tada susivokiu, jog neturiu jo numerio. Jog jis seniausiai yra ištrintas, o kažkada mokėtas atmintinai – pasimiršo. Ir visa tai tik įrodo, kad jis - praeitis. 

                                    Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą