2014 m. kovo 25 d., antradienis

Tobula diena

Labai daug įvairių tiek didelių, tiek, iš pirmo žvilgsnio, nereikšmingų dalykų šiandien nutiko. Visų pirma - JIS. Kad ir kaip aš jį norėčiau, bandyčiau ignoruot – neišeina. Ne, nesakau, kad jau labai beviltiškai nieko nesigauna, bet... Taip, kaip aš visada darau su žmonėmis, taip, kaip ignoruoju kitus – su juo taip neišeina. Galbūt dėl to, kad širdis dar nenori jo paleisti. O ir pati šiandien tuo suabejojau. Kodėl? Nes pastebėjau, kaip jis vėl į mane žiūri. Patį tikrąjį žvilgsnį pastebėjau po antros (chemijos) pamokos. Išėjau į koridorių palaukti klasiokių, kurios pabaiginėjo kontrolinį darbą. Ir pamačiau jį su draugu. Ir... Tada tas žvilgsnis. Tas tikras, taip seniai buvęs žvilgsnis. Ir jis sklido jo iniciatyva. Kažkas... nepakartojamo. Tai truko tikrai gana ilgai, nei kada nors būčiau tikėjusi. Kito akių kontakto sulaukiau jau pamokom einant į pabaigą (po penktos – matematikos pamokos). Sutikau jį vėl sėdintį su draugu ant kėdžių ir dabar, galbūt jau labiau įsidrąsinau, pirma žvelgiau aš. Ir vėl mūsų žvilgsniai susikirto. Ir vėl viskas buvo pakankamai ilgai. Ir viskas turbūt būtų trukę dar ilgiau, bet aš, net nežinau dėl ko, pirma nusukau akis. Ahh... Aš tiesiog neturiu žodžių apsakyti viskam, ką po visų tų akių kontaktų  jaučiau. Tai tiesiog buvo kažkas tobulo. Viena iš tų nepakartojamai nuostabių akimirkų, kurios primena, kad gyvenimas – gražus. Beprotiškai gražus.

Na gerai. Einu toliau, nes jei taip rašysiu, tai visas mano įrašas bus vien apie jį. Šiandien, iš klasioko Šarūno gavau kačiukų šakelę (kalbu apie medį...). Tai mane beprotiškai nudžiugino. Tikrai. Galbūt kitiems tai būtų nereikšminga, bet man.. Aš nežinau... Smagu iš kažko gauti netikėta „dovanėlę“, pranešančią apie pavasarį.

Mano atmintyje dar ilgokai pasiliks šiandien matytas dar vienas neįprastas vaizdas. Tada jau buvau namuose, ruošiau pamokas ir išgirdau muziką. Labai nuostabią melodiją, kuri atrodė, kad sklinda iš kažkur čia pat. Pasižiūrėjau pro langą ir nepatikėsit, ką mačiau – žmogų, einantį šaligatviu ir grojantį su fleita. Iš jos ėjo tokia nepakartojama melodija, kuri tiesiog skverbėsi į širdį. Jei kažkas man būtų pasakęs, kad matė paprastą žmogų lauke grojant – nebūčiau patikėjusi. Tokiam pasauly, kuriame visi skuba, šaukia, nė minutei nesustoja – išvyst tokį neįprastą asmenį – beveik neįmanoma. Taigi aš tą grojantį žmogų (o gal tai buvo ne žmogus..?) lydėjau akimis iki tol, kol pasuko už namo.

Ir vis dėlto, viskas nebuvo tobula. Nors ne. Tobula. Ši diena buvo tobula. Na ir kas, kad šiandien apsireiškė jis (Paulius) po šitiek daug nebendravimo laiko. Neturiu, ką apie tai pasakyt, tai tiesiog įdedu mūsų susirašinėjimą:
P: šypsenėle . (Taip... Jis moka pradėt pokalbius net nepasisveikinęs... Juk „mandagu“ taip.)
Aš: Pauliau?
P: Taip.
Aš: Neberašyk man. Palik mane ramybėj.
P: Kodėl?
Aš: O kodėl tu, po šitiek daug laiko, nusprendei man parašyt?
P: Nes pasiilgau, o anksčiau sąskaitos ir laiko neturėjau. (Cha. Jis, matai, sąskaitos ir laiko neturėjo...)
Aš: O dabar aš laiko ir sąskaitos neturiu, tad ir tau patariu nenaudoti veltui savosios.
P: Aš žinau, kad tu pyksti ir turi tam visišką teisę, bet aš nenoriu pyktis.
Aš: Žinok, man visiškai nesvarbu, ko tu nori, o ko ne. Tiesiog nerašyk.
Štai čia aš pasiekiau savo. Žmogus man daugiau taip ir nebe parašė. Ir ačiū Dievui.


Štai toks beprotiškai nuostabus ir TOBULAS buvo antradienis, kuris ilgam laikui pasiliks mano atmintyje.

2014 m. kovo 21 d., penktadienis

"Truputis" kasdieniško įrašo

Nuostabi diena. Net nežinau nuo ko pradėt... Na, turbūt reikėtų paminėt, jog diena buvo puiki nors Jo net nebuvo mokykloj. Pati sunkiai tuo galiu patikėt, bet iš tiesų, man jo taip labai netrūko, kaip galvojau, kad trūks. Taigi, prieš pirmą pamoką jau buvau įsitikinusi, jog jo nėra. Kaip sakiau, labai dėl to nepergyvenau. Turbūt prie to prisidėjo ir tai, kad vėl ėmiau pastebėti, kaip atkreipiu ****** (kito vaikino) dėmesį. Tuo įsitikinau jau būdama prie radiatorių (prieš pirmą technologijos pamoką), mačiau, kaip jis į mane nuolatos žiūri. O paskui, kai nuskambėjo skambutis ir prasidėjo pamoka, pastebėjau kaip jis atsisuko ir pasižiūrėjo ar aš jau einu į pamoką, kai tuo įsitikino, nulydėjo mane žvilgsniu iki tol, kol užsukau už kampo, kuris atskyrė mane nuo jo. (Paminėsiu ir tai, kad mūsų žvilgsniai visu tuo nulydėjimo momentu, buvo susikirtę. Nes jis, kitaip nei tas, apie kurį buvo "keli" pastarieji mano įrašai, nebijo tiesiai žvelgti į akis. Nebijo ilgai mėgautis tuo nuostabiu akių kontaktu.) Vėliau, mokykloje vis pastebėdavau jį ir jo „netyčinius“ akių nukreipimus į mane. Tai gerokai prisidėjo prie dienos gerumo. 

Vos ne pamiršau paminėti dar vieno gerokai juokingo nutikimo. Per antrą pamoką vyko renginys žemės dienai paminėti ir į mokyklą buvo atvykusi kažkokia moterytė (galbūt buvusi europarlamentarė), kuri skaitė pranešimą. Na ir ką. Kalba, kalba ji ir nuskambėjo skambutis į pertrauką. Kadangi visi mokiniai turi be galo daug nesutvarkytų reikalų, visi laukė kol ji greičiau pabaigs pranešimą. Minutė, dvi, penkios, net nepanašėja į pabaigą. Ir.. Kažkas salėje pradėjo ploti. Kiti tam kažkam pritarė ir visa salė puolė įnirtingai dalinti aplodismentus. Mokytojai ir direktorius paniekinamai nužvelgė kiekvieną mokinį ir tai kuo puikiausiai suveikė. Salė nuščiuvo. Pagaliau pabaigus tai moterytei, ji buvo vos ne išgrūsta iš salės. Visi dar nesupratom kas vyksta, o po to... Prasidėjo. Direktorius paskaitė moralą, kad esame be galo nemandagūs, kad kai Dievas dalino protą, mes pamiršome atsistoti į eilę. Na, aš jam pritariu. Negražu taip elgtis. Nebuvau viena iš tų, kurie plojo. Bet buvo juokinga. Pripažinkim tai. Galiausiai po visko, merginos iš salės išėjo pirmos, vaikinai antri (buvo priversti taip elgtis). O geriausia buvo per kitas pertraukas. Direktorius įsakė užrakinti mokyklos duris ir nei vienas negalėjo išeiti. Žinant tai, kiek mokykloje rūkančių, kilo sąmyšis. Chaosas. Durų užrakinimas sukėlė tiek daug pasipiktinimo, kad net nustebau. Visi vaikščiojo koridoriais ir bumbėjo sau po nosimis, jog taip nesąžininga. O aš šypsojausi. Pagaliau nors kartą direktorius pasielgė tikrai labai pagirtinai.  

Vėliau po tų „baisiųjų “ pertraukų, per penktą ir šeštą pamoką aš, brolis ir dar kelios klasiokės dalyvavom biologijos – geografijos protų kovose ir ... būgnai... Tadadadam... Tyla... Netikėtai užėmėm antrąją vietą. Kažkas netikėto. 

Po mokyklos su broliu ir klasioku važiavome į Hesburgerį pavalgyti ir tiesiog gerai praleisti laiką. Ir praleidom mes jį tikrai be galo linksmai: supomės ant supynių  (nesvarbu, kad mums po 16-iolika...), juokėmės ir džiaugėmės akimirka. Buvo nuostabu.


Bent jau man, ši diena – nepakartojama. Nei vieno neigiamo dalyko. Viskas tik labai įsimintina ir nerealu. Ačiū Dievui, už tokius gyvenimo momentus. Būtent jie, gyvenimą padaro gražų ir mylimą. 
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
P.S. atleiskit už belekaip sudėliotas mintis...

2014 m. kovo 12 d., trečiadienis

Jis,jis, mokykla, gyvenimas, jis

Prieš šiandieninį įrašą įdedu "šiek tiek" minčių iš ankstesnių dienų, kad suprastumėte, kas paskutiniu metu sukasi mano galvoje...
"Ėjau pro jį labai daug kartų ir tiek pat kartų atkreipdavau jo dėmesį. Jis buvo vienas, tad... turėjau nuostabią akimirką tiesiog prieiti ir niekam netrukdant jį užkalbint. Deja, bet aš šia proga taip ir  nepasinaudojau. Ištiko priepuolis: „ką sakyt?“, „aš negaliu“, „kvailai atrodysiu“, „man nepavyks“ ir pan. ... Na, žinot kaip ten būna. Tad tiesiog išėjau iš klasės ale dėl to, jog man reikėjo į spintelę pasiimti kūno.k. maišelio. Gana neblogas pretekstas, bet.. Nors ir mačiau, jog jis vienas, žiūri į mane, bet.. Neišdrįsau. Negalėjau. Nepajėgiau."

"...yra tik viena išeitis – nutraukti mūsų nuolatinius žvilgsnius ir priėjus jį užkalbint. Ties čia visos genialios mintys baigiasi. Kaip atrodysiu? Ar nebus per daug keista? Iš viso, ką reikėtų sakyti? Nors esu 30 % įsitikinus, jog jis man kažką jaučia, bet bijau... Bijau, kad tie likę skaičiai nebūtų tiesa. Jei užkalbinus, pasirodys, kad viską aš tiesiog per daug sureikšminau? Kas tada?"

"Gerai... Tai pradeda nervinti. Kiekvieną pertrauką kaupiuosi, kad prie jo prieičiau ir kai jau atrodo, kad „gerai, aš tai sugebėsiu“ jis pradeda kalbėtis su iš kažkur atsiradusiu draugu. Ohh... Po galais. "

Prieš valandą grįžau iš draugės gimtadienio. Prisipažinsiu, buvo tikrai labai gera pasėdėti visom draugėm kartu ir paplepėti. Tiesiog nevaržomai kalbėtis apie viską. Jei kažkada tai skaitysi, ačiū Tau ir su 16-uoju gimtadieniu!
Daugiau nieko naujo... Mokykloj rašau iš niekur atsiradusius kontrolinius. Na žinot... Mokytojai užplaukė, jog šiandien reikia kažką parašyti ir pirmyn. Visi išsitraukia lapelius arba, dar geriau, sumoka mokytojai 12 centų už atspausdintus netikėtus kontrolinius, ir kimbam į darbą likus keliolikai minučių iki pamokos galo.
Dėl Jo...  Na, ruošiausi, ruošiausi ir kai galiausiai tam pribrendau, jis susirgo ir jau beveik visą savaitę neateina į mokyklą. Štai kokia delsimo kaina. Na, bent jau pasimokiau. Kai tik jį pamatysiu, prieisiu ir užkalbinsiu. Bent jau tikiuosi, kad taip išeis. Laabai noriu, jog taip išeitų... bet kaip ten bus... negaliu garantuoti.

Žinot ką, pasaulis gražus. Gyvenimas gražus. Ir beveik visi jame gyvenantys žmonės yra savotiškai gražūs. Turbūt gana juokinga, kai taip netikėtai pradedu kalbėti apie pasaulio grožį, bet... Man taip gera. Be priežasties. O gal kaip tik dėl milijono mažyčių priežasčių. Dėl kelių nuostabių mokytojų mūsų mokykloje: lietuvių.k. begalo šiltos mokytojos, dėl mielo (žinau kaip tai keistai skamba, bet...) ir linksmo fizikos mokytojo, dėl mūsų auklėtojo, kuris yra be galo fainas žmogus... Dėl šiltėjančių orų, dėl šiandien saulėtos dienos... Dėl to, kad turiu tai - apie ką daugelis gali tik pasvajoti. Pagaliau dėl to, jog esu laiminga. Man gera. Ir noriu tuo pasidalinti su kitais. Kaip greitai gali pasikeisti žmogaus nuotaika ir mintys. Dar, atrodo, pačioje įrašo pradžioje galima įžvelgti kažkokios neaiškios nuotaikos žiupsnelius, o dabar... Po kelių eilučių jau spinduliuoju neįprasta meile gyvenimui. Iš tiesų, kokie mes, žmonės, esam įdomūs ir sudėtingi sutvėrimai. Be galo sudėtingi ir visi be proto skirtingi...
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Apie jį (vėl)

Tas jausmas, kai pilve skraidžioja drugeliai – vargina. Šiandien visą dieną nuolatos galvojau tik apie jį, apie visus jo žvilgsnius. Bandžiau suprasti, ką jis iš tiesų man jaučia. Ir ar išviso kažką jaučia? 19:52 val. ir aš vis dar nieko neišsiaiškinau, nė kiek nepasistūmėju į priekį. Kartais nedrąsiai pasirodo mintis, jog jam patinku. Jog jis į mane tiek ilgai (jau apie 1,5 mėn.) nežiūrėtų tiesiog šiaip sau. Taip nebūna. Ar būna? Štai šita paskutinė mintis viską sugadina ir nustumią ankstesniąja viltį į šalį bei giliai, giliai stengiasi paslėpt. O aš jai padedu. Esu to bendrininkė. Žinoma, noriu būti optimiste, manyt, kad jo dėmesys man yra išskirtinis, deja... per daug kartų buvau įskaudinta. Per daug, kad dabar galėčiau drąsiai pasitikėti savo mintimis, supratimais ir negalvoti neigiamai. Negaliu taip. Nors... Gal gyvenime taip ir yra? Taip, kad žmogus turi patirti begalę nusivylimų, iškentėti visus skaudinimus, kol galiausiai, pasirodo ta idealiai tinkanti antroji pusė, dėl kurios šitiek išgyvenai. Jeigu taip ir yra, vargu, jog 16-iolikos metų sutikau būtent tą žmogų, bet... Juk labai norėtųsi jau dabar patirti tuos ypatingus jausmus iš vaikino. Kartu su juo leisti laiką, dalintis įvairiais gyvenimo momentais ir tiesiog būti drauge. Ahh... Tik labai retai leidžiu sau taip pasvajot. Labai retai. Nekenčiu, kai svajonės per daug neatitinka realybės. O gal svajonės tokios ir turi būti: atrodo neįgyvendinamos, o vėliau, žiūrėk, ima ir išsipildo. Oh.. Vėl svajoju. Kažkaip per daug šiame įraše dalykų, kurie nelabai realūs.  


Gal būtent taip man ir reikėtų pasielgti?
Ką daryt? Reikėtų nešališko asmens patarimo. Kaip sužinot, ar vaikinas į tave žiūri ne tik, kad šiaip sau, bet kažką jausdamas? Prieiti ir tiesiai šviesiai paklausti būtų per daug tiesmuka. Ir juk niekas taip nedaro. Bent jau iš mano aplinkos žmonių. Žinoma, galėčiau laukti kol vaikinas žengs tą pirmąjį žingsnį, betgi visi žinom, kokie vyriškosios lyties atstovai tapo nedrąsūs. Tad... Ką daryt?   


Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...