Nuostabi diena. Net nežinau nuo ko pradėt... Na,
turbūt reikėtų paminėt, jog diena buvo puiki nors Jo net nebuvo mokykloj.
Pati sunkiai tuo galiu patikėt, bet iš tiesų, man jo taip labai netrūko, kaip galvojau, kad trūks. Taigi, prieš pirmą pamoką jau buvau įsitikinusi, jog
jo nėra. Kaip sakiau, labai dėl to nepergyvenau. Turbūt prie to prisidėjo ir
tai, kad vėl ėmiau pastebėti, kaip atkreipiu ****** (kito vaikino) dėmesį. Tuo įsitikinau jau būdama prie radiatorių (prieš pirmą technologijos pamoką), mačiau, kaip jis į mane nuolatos žiūri. O paskui, kai nuskambėjo skambutis ir
prasidėjo pamoka, pastebėjau kaip jis atsisuko ir pasižiūrėjo ar aš jau einu į pamoką,
kai tuo įsitikino, nulydėjo mane žvilgsniu iki tol, kol užsukau už kampo, kuris
atskyrė mane nuo jo. (Paminėsiu ir tai, kad mūsų žvilgsniai visu tuo nulydėjimo
momentu, buvo susikirtę. Nes jis, kitaip nei tas, apie kurį buvo "keli" pastarieji mano įrašai, nebijo
tiesiai žvelgti į akis. Nebijo ilgai mėgautis tuo nuostabiu akių kontaktu.) Vėliau,
mokykloje vis pastebėdavau jį ir jo „netyčinius“ akių nukreipimus į mane. Tai
gerokai prisidėjo prie dienos gerumo.
Vos ne pamiršau paminėti dar vieno
gerokai juokingo nutikimo. Per antrą pamoką vyko renginys žemės dienai paminėti
ir į mokyklą buvo atvykusi kažkokia moterytė (galbūt buvusi europarlamentarė),
kuri skaitė pranešimą. Na ir ką. Kalba, kalba ji ir nuskambėjo skambutis į
pertrauką. Kadangi visi mokiniai turi be galo daug nesutvarkytų reikalų, visi
laukė kol ji greičiau pabaigs pranešimą. Minutė, dvi, penkios, net nepanašėja į
pabaigą. Ir.. Kažkas salėje pradėjo ploti. Kiti tam kažkam pritarė ir visa salė
puolė įnirtingai dalinti aplodismentus. Mokytojai ir direktorius paniekinamai nužvelgė kiekvieną mokinį ir tai kuo puikiausiai suveikė. Salė nuščiuvo. Pagaliau pabaigus tai moterytei,
ji buvo vos ne išgrūsta iš salės. Visi dar nesupratom kas vyksta, o po
to... Prasidėjo. Direktorius paskaitė moralą, kad esame be galo nemandagūs, kad
kai Dievas dalino protą, mes pamiršome atsistoti į eilę. Na, aš jam pritariu.
Negražu taip elgtis. Nebuvau viena iš tų, kurie plojo. Bet buvo juokinga.
Pripažinkim tai. Galiausiai po visko, merginos iš salės išėjo pirmos, vaikinai
antri (buvo priversti taip elgtis). O geriausia buvo per kitas pertraukas. Direktorius įsakė užrakinti mokyklos
duris ir nei vienas negalėjo išeiti. Žinant tai, kiek mokykloje rūkančių, kilo
sąmyšis. Chaosas. Durų užrakinimas sukėlė tiek daug pasipiktinimo, kad net nustebau.
Visi vaikščiojo koridoriais ir bumbėjo sau po nosimis, jog taip nesąžininga. O
aš šypsojausi. Pagaliau nors kartą direktorius pasielgė tikrai labai pagirtinai.
Vėliau po tų „baisiųjų “ pertraukų, per penktą ir šeštą pamoką aš, brolis ir dar kelios klasiokės dalyvavom biologijos – geografijos protų kovose ir ... būgnai... Tadadadam... Tyla... Netikėtai užėmėm antrąją vietą. Kažkas netikėto.
Po mokyklos su broliu ir klasioku važiavome į
Hesburgerį pavalgyti ir tiesiog gerai praleisti laiką. Ir praleidom mes jį tikrai be galo
linksmai: supomės ant supynių (nesvarbu, kad mums po 16-iolika...), juokėmės ir džiaugėmės akimirka. Buvo nuostabu.
Bent jau man, ši diena – nepakartojama. Nei
vieno neigiamo dalyko. Viskas tik labai įsimintina ir nerealu. Ačiū Dievui, už
tokius gyvenimo momentus. Būtent jie, gyvenimą padaro gražų ir mylimą.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
P.S. atleiskit už belekaip sudėliotas mintis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą