Tobula diena

Labai daug įvairių tiek didelių, tiek, iš pirmo žvilgsnio, nereikšmingų dalykų šiandien nutiko. Visų pirma - JIS. Kad ir kaip aš jį norėčiau, bandyčiau ignoruot – neišeina. Ne, nesakau, kad jau labai beviltiškai nieko nesigauna, bet... Taip, kaip aš visada darau su žmonėmis, taip, kaip ignoruoju kitus – su juo taip neišeina. Galbūt dėl to, kad širdis dar nenori jo paleisti. O ir pati šiandien tuo suabejojau. Kodėl? Nes pastebėjau, kaip jis vėl į mane žiūri. Patį tikrąjį žvilgsnį pastebėjau po antros (chemijos) pamokos. Išėjau į koridorių palaukti klasiokių, kurios pabaiginėjo kontrolinį darbą. Ir pamačiau jį su draugu. Ir... Tada tas žvilgsnis. Tas tikras, taip seniai buvęs žvilgsnis. Ir jis sklido jo iniciatyva. Kažkas... nepakartojamo. Tai truko tikrai gana ilgai, nei kada nors būčiau tikėjusi. Kito akių kontakto sulaukiau jau pamokom einant į pabaigą (po penktos – matematikos pamokos). Sutikau jį vėl sėdintį su draugu ant kėdžių ir dabar, galbūt jau labiau įsidrąsinau, pirma žvelgiau aš. Ir vėl mūsų žvilgsniai susikirto. Ir vėl viskas buvo pakankamai ilgai. Ir viskas turbūt būtų trukę dar ilgiau, bet aš, net nežinau dėl ko, pirma nusukau akis. Ahh... Aš tiesiog neturiu žodžių apsakyti viskam, ką po visų tų akių kontaktų  jaučiau. Tai tiesiog buvo kažkas tobulo. Viena iš tų nepakartojamai nuostabių akimirkų, kurios primena, kad gyvenimas – gražus. Beprotiškai gražus.

Na gerai. Einu toliau, nes jei taip rašysiu, tai visas mano įrašas bus vien apie jį. Šiandien, iš klasioko Šarūno gavau kačiukų šakelę (kalbu apie medį...). Tai mane beprotiškai nudžiugino. Tikrai. Galbūt kitiems tai būtų nereikšminga, bet man.. Aš nežinau... Smagu iš kažko gauti netikėta „dovanėlę“, pranešančią apie pavasarį.

Mano atmintyje dar ilgokai pasiliks šiandien matytas dar vienas neįprastas vaizdas. Tada jau buvau namuose, ruošiau pamokas ir išgirdau muziką. Labai nuostabią melodiją, kuri atrodė, kad sklinda iš kažkur čia pat. Pasižiūrėjau pro langą ir nepatikėsit, ką mačiau – žmogų, einantį šaligatviu ir grojantį su fleita. Iš jos ėjo tokia nepakartojama melodija, kuri tiesiog skverbėsi į širdį. Jei kažkas man būtų pasakęs, kad matė paprastą žmogų lauke grojant – nebūčiau patikėjusi. Tokiam pasauly, kuriame visi skuba, šaukia, nė minutei nesustoja – išvyst tokį neįprastą asmenį – beveik neįmanoma. Taigi aš tą grojantį žmogų (o gal tai buvo ne žmogus..?) lydėjau akimis iki tol, kol pasuko už namo.

Ir vis dėlto, viskas nebuvo tobula. Nors ne. Tobula. Ši diena buvo tobula. Na ir kas, kad šiandien apsireiškė jis (Paulius) po šitiek daug nebendravimo laiko. Neturiu, ką apie tai pasakyt, tai tiesiog įdedu mūsų susirašinėjimą:

P: šypsenėle . (Taip... Jis moka pradėt pokalbius net nepasisveikinęs... Juk „mandagu“ taip.)

Aš: Pauliau?

P: Taip.

Aš: Neberašyk man. Palik mane ramybėj.

P: Kodėl?

Aš: O kodėl tu, po šitiek daug laiko, nusprendei man parašyt?

P: Nes pasiilgau, o anksčiau sąskaitos ir laiko neturėjau. (Cha. Jis, matai, sąskaitos ir laiko neturėjo...)

Aš: O dabar aš laiko ir sąskaitos neturiu, tad ir tau patariu nenaudoti veltui savosios.

P: Aš žinau, kad tu pyksti ir turi tam visišką teisę, bet aš nenoriu pyktis.

Aš: Žinok, man visiškai nesvarbu, ko tu nori, o ko ne. Tiesiog nerašyk.

Štai čia aš pasiekiau savo. Žmogus man daugiau taip ir nebe parašė. Ir ačiū Dievui.

Štai toks beprotiškai nuostabus ir TOBULAS buvo antradienis, kuris ilgam laikui pasiliks mano atmintyje.