2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Noriu naivios, paaugliškos meilės. Pageidautina, kuo greičiau

Kai už lango pagaliau šviečia saulė ir savo veidu jaučiu jos šilumą, man reikia daugiau. Noriu vėl beprotiškai įsimylėti, pamesti dėl kažkieno galvą taip, kad užsimerkusi matyčiau tik jo akis. Noriu vėl pajusti tuos nesutramdomus drugelius pilve ir kartu su jais skraidžioti padebesiais. Trokštu, kad kažkieno akys reikštų man pasaulį ir dar daugiau. Kad kažkieno rankos, apsivijusios mane, saugotų nuo kvailų ir tuščių žmonių. Žinau, labai jau banaliai čia... Bet turbūt to banalumo aš ir pasiilgau. Pasiilgau tų rožinių akinių, kuomet viskas aplinkui atrodo nerealu ir fantastiška.

Ah, bet leistis į tokio plauko avantiūras aš per daug bijau... Bijau, kad liksiu nesuprasta, atstumta, niekam nereikalinga su savo idealistiškom mintim ir banaliais žodžiais. Tokios jau tos paaugliškos sapalionės. Nors kai tau 18-iolika, vargu, ar gali dangstytis po paauglės kauke. Juk turėčiau būti suaugėliškai rimta, viską suprantanti ir nesiskųsti apsiseilėjusios meilės nebuvimu. Bet jeigu aš kaip tik ir noriu tos naivios, paaugliškos meilės?.. 

Ir iš tiesų, viskas turbūt slepiasi po Jo akimis... Aš vis dar negaliu jų pamiršti... Nors ir praėjo tiek daug laiko. Vis dar tos nelemtos rudos akys iškyla mano atmintyje ir primena Jį. Vienintelį tokį, su tokiomis beprotiškai gražiomis akimis...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...