Kai už lango
pagaliau šviečia saulė ir savo veidu jaučiu jos šilumą, man reikia daugiau.
Noriu vėl beprotiškai įsimylėti, pamesti dėl kažkieno galvą taip, kad užsimerkusi
matyčiau tik jo akis. Noriu vėl pajusti tuos nesutramdomus drugelius pilve ir
kartu su jais skraidžioti padebesiais. Trokštu, kad kažkieno akys reikštų man
pasaulį ir dar daugiau. Kad kažkieno rankos, apsivijusios mane, saugotų nuo
kvailų ir tuščių žmonių. Žinau, labai jau banaliai čia... Bet turbūt to
banalumo aš ir pasiilgau. Pasiilgau tų rožinių akinių, kuomet viskas aplinkui
atrodo nerealu ir fantastiška.
Ir iš tiesų, viskas turbūt slepiasi po Jo akimis... Aš vis dar negaliu jų pamiršti... Nors ir praėjo tiek daug laiko. Vis dar tos nelemtos rudos akys iškyla mano atmintyje ir primena Jį. Vienintelį tokį, su tokiomis beprotiškai gražiomis akimis...
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...