2015 m. gegužės 14 d., ketvirtadienis

Visai ne pavasariškas įrašas

Ir kartais gyvenimas smogia taip stipriai ir netikėtai, kad pargriūni ir nebeturi jėgų atsikelti. Turbūt tie momentai, kai bandai žvelgti į visas kryptis optimistiškai, o tave sutrypia ir per prievartą supažindina su realybe, yra patys sunkiausi.
Pastarosiomis dienomis gyvenu chaose ir nežinomybėj. Štai kad ir ta pati mokykla. Švietimo Ministerijos dėka turėsiu keisti mokyklą ir paskutinius du metus baigti toli esančioje gimnazijoje. Juk Lietuvos sostinėje nebegali būti vidurinių, nes mes esam Nepriklausoma valstybė, o dabartinių vidurinių sistema atitinka sovietinę. Žinot ką, eikit jūs šikt. Kad ir kaip kartais keikčiau šią mokyklą, joje mokausi nuo pirmos klasės. Kiekvienas kampelis, kiekviena klasė, galiausiai kiekvienas mokytojas užima dalelę mano širdies. O dabar viskas taip staigiai išplešiama. Dėkui Dievui, kad dar turim karingai nusiteikusį direktorių, kuris pasiruošęs sutelkti visas jėgas, kad tik mums būtų geriau. Aš nusiteikusi lygiai taip pat.
Protą sujaukė ir Jis. Tai tas pats vaikinas, kuris praeitais mokslo metais prikaustė mane savo žvilgsniu. Kurį laiką mes vėl buvome visa tai atnaujinę: vėl prasilenkdami koridoriuje užmegzdavome akių kontaktą, apdovanodavom vienas kitą šypsena. Bet po truputį Jo dėmesys man pradėjo mažėti. O kur dar tas faktas, kad iki vasaros liko tik dvi savaitės. Kas reiškia, jog po šių mokslo metų Jo daugiau turbūt nebesutiksiu. Ir viskas per tą Švietimo Ministeriją. Tik dėl jos taip nelaukiu atostogų. Dėl jos eina iš proto visa mokykla ir mokytojai. Dėl jos nebeišvysiu Jo akių.

Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

P.S. už nerišlias mintis taip pat dėkokite tai pačiai įstaigai.