"Naujienos"

Šią savaitę mokykloje budi mūsų klasė. Manasis budėjimo postas nepasikeitė nuo praeitų metų: tas pats ilgas koridorius, tos pačios kėdės ir radiatoriai prie sienos- viskas išliko tose pačiose vietose, tik... trūksta Jo. Prisimenu, kaip praeitais mokslo metais be galo laukdavau budėjimo, nes žinojau, kad turėsiu progą iš labai arti mėgautis mūsų akių užsiiminėjama meile . O dabar... kiekvieną pertrauką ten stovėdama ir prie to kabineto (kur anksčiau Jam būdavo pamoka) matydama kitus žmones, širdyje jaučiu keistą tuštumą. Ne, aš Jam nieko nebejaučiu, bet... turbūt dar ilgą laiką būsiu prisirišusi prie tų nuostabių prisiminimų.

Kas dar naujo mano intrigų kupiname, kartais iki gyvo kaulo nusibodusiame, o kartais be galo nuostabiame pasaulėlyje? Tiesą sakant, nieko. Na, neskaitant fakto, kad leidausi į lengvą flirtą su vaikinu, kuris, kiek žinau, turi draugę, taip pat dėka auklėtojo ir puikios rusų.k. mokytojos chemijos mokytojas ištrynė tą prakeiktą vienetą, ir dar tarp kitko kitą savaitę rašau milijoną šešis kontrolinius . O šiaip tai daugiau kaip ir nieko naujo. Viskas teka senąją vaga...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Kuolas

Diena praėjo tiesiog puikiai (*balse girdimas sarkazmas*). Buvo visko: ir šiek tiek ašarų, ir pirmasis gyvenime (bet negaliu pažadėti, kad vienintelis) gautas vienetas iš chemijos, kuris sukėlė tą mano jausmų proveržį. O iš tiesų diena prasidėjo net ganėtinai linksmai. Pirmas dvi pamokas šypsojausi, juokiausi ir tiesiog mėgavausi gyvenimu (būtent tokios emocijos užsiliko nuo penktadienio). Bet štai atėjo chemija, kurią, iš tiesų, aš labai mėgstu, ko, deja,  negaliu pasakyti apie šio dalyko mokytoją. Jau kažkuriame įraše minėjau, kad nesuprantu, kodėl tokiems mokytojams kaip jis: nesuvaldantiems klasės, pasiduodantiems mokinių įtakai, suteikiamas pedagoginio diplomas? Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, jis nusprendė klasę „valdyti“ rašydamas vienetus. Šiandien ir man teko garbė gauti šį nuostabų pažymį. Tiesiog išėjo taip, kad nebuvau padarius namų darbų (tik užsirašius sąlygą, nes,

sąžiningai sakau, neturėjau supratimo, kaip viską daryti) ir jis pakvietė mane atsakinėti, nes, matai, tamo.lt dienyne buvo parašyta, kad šiandien bus žodinis atsiskaitymas, nors per praeitą pamoką apie tai jis net neužsiminė. Aš visiškai nebuvau tam pasiruošusi, tad atsisakiau atsiskaitinėti ir vuolia:  1-as į dienyną. Dabar, prisiminus viską, atrodo kvailai, kad buvo tokios perdėtos emocijos, bet atsisėdusi į suolą akyse man pradėjo kauptis ašaros. Valdžiausi iš visų jėgų, įtikinėjau save, kad nieko čia tokio, bet ašaros byrėjo kaip byrėjusios. Mokytojas viską kuo puikiausiai matė. Galiausiai iš kuprinės išsitraukiau servetėlę ir veidrodėlį, kad galėčiau greitai susitvarkyti, o „supratingasis“ mokytojas aprėkė mane: kad dar randu laiko gražintis. Pala pala dar ne pabaiga... Viską titulavo nuskambėjęs skambutis ir mokytojo pasakyti žodžiai: „tikiuosi, kad pamoka labai patiko“.

Mintyse jį šimtą kartų prakeikiau, nusiunčiau į pragarą ir sugalvojau ne vieną keršto planą. Ir tikrai, mokytojau, aš nesižeminsiu bei neprašysiu jūsų ištaisyti to vieneto. Na ir kas, kad jūsų dėka dabartinis mano vidurkis iš dviejų pažymių (9 ir 1) yra 5. Praeitais metais mano chemijos metinis buvo 10 (mokantis pas kitą mokytoją). Tad aš tikrai moku chemiją. Ir tegul tas prakeiktas vienetas gula ant jūsų sąžinės (kurios, beje, manau, kad neturite).

P.S. atleiskite už galbūt esantį minčių kratinį ir nerišlius sakinius, bet... tik taip man pavyko išsilieti.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mokytojų dienos siurprizas

Mokykloje sekasi tikrai labai puikiai. O dėl tokios dienos kaip šiandien, turbūt ir verta eiti į šią velnio įstaigą. Žodžiu, vakar kažkaip netikėtai nusprendėme surengti auklėtojui siurprizą mokytojų dienos proga. Taigi šiandien viskas prasidėjo anksti iš pat ryto, kai jau nuo 7:30 val. buvome susirinkę mokykloje, mokytojo kabinete (žinoma, auklėtojo ten nebuvo, o raktą susiorganizavome su direktoriaus pavaduotojos pagalba). Visi buvome apimti tos organizavimo energijos, tad visi kažką veikėme: vieni pūtė balionus ir juos kabino, kiti rašė ant lentos sveikinimą ir kompiuteryje paleidinėjo mano sukurtą video apie klasę bei jos gyvenimą. Kai viskas buvo paruošta, merginos su gėlėmis laukė klasėje, o vaikinai išėjo už durų ir mus užrakino, nes iš vidaus buvo sugedusi spyna. Ir tadadam!.. Pasigirsta auklėtojo žingsniai, vaikinai pabeldė mums į duris (tai buvo sutartinis ženklas, reiškiantis, kad ateina mokytojas) ir auklėtojas atsirakino duris. „Su mokytojų diena!“ – suklykėm mes ir iškarto puolėme prie jo įteikti gėlių. Kai baigėsi visa gėlių dalinimo ceremonija, susėdom visi į suolus ir žiūrėjome video apie klasę. Visi laiką auklėtojas nenustojo šypsojęsis ir tiesiog matėsi iš akių, kad buvo be galo maloniai nustebintas. Po visko jis labai mums dėkojo už tokį siurprizą, o mes tiesiog kukliai šypsojomės.

Bet diena tuo nesibaigė. Žinoma, rytinis pavykęs siurprizas praskaidrino nuotaiką kaip niekas kitas, bet... ši diena turėjo dar vieną didžiulį pliusą... Ahh... net nežinau, nuo ko pradėti. Yra toks vaikinas. Futbolininkas. Taip, taip žinau, kad pati visiems skelbiu, jog nekenčiu mūsų mokyklos futbolininkų, o dabar še tau... Tiesiog jo akys... ...nežmoniškai gražios: rudos, gilios... Tai turbūt yra tas vienintelis bruožas, kuris mane paperka. Man visiškai nesvarbu žmogaus išvaizda: plaukai, sudėjimas, ūgis, bet akys... negaliu atsispirti gražioms akimis. Žodžiu, su juo šiandien mano žvilgsniai labai daug kartų susitiko. Aš stengiuosi visko nesureikšminti, bet tai ganėtinai sunku padaryti. 10 klasė, ******. Susikaupk. Jausmams dabar tikrai ne laikas.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...