2015 m. spalio 6 d., antradienis

Nerišliai apie viską

Šiek tiek daugiau nei mėnesis, kai esu naujoje mokykloje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas einasi puikiai. Vis dar kažkur giliai tikiuosi, kad tai tik laikina ir po kurio laiko galėsiu grįžti į savo mokyklą. Deja. Po kelių akimirkų ateina suvokimas, kad jau nebebus kaip buvo.

Visoj visumoj dabartinė mokykla puiki: džiaugiuosi tiek kompetetingais mokytojais, tiek pačia klase.  Na, taip, klasėj daug įvairių žmonių, kiekvienas yra idividualybė ir vos tik iškilus kokiam klausimui pateikia savo "tiesą". Visą tai gerbiu ir suprantu bei per daug nekišu savo nuomonės. Pati žinau, kaip nervina naujokai, kurie, vos tik atėję į naują klasę, "drasko" akis ir reikalauja dėmesio. Tad stengiuosi tokia nebūti.

Jei jau prakalbom apie stengimąsi būti kitokiu, tai tuo klausimu (mano praeitas įrašas) man sekasi gana neblogai. Žmonės, kurie kažkada veikė mano nuotaiką, to nebedaro arba tiesiog neleidžiu jiems to daryti. Apskritai, kiekvieną dieną stengiuosi pasitikti su šypsena ir žmonėms, kurie manęs nemėgsta, ją dovanoju. Gal ir banaliai skamba, bet vadovaujuosi tuo, jog neigiamam žmogui reikia atsakyti kažkuo teigiamu vien tam, kad netaptum toks, koks yra jis.

Ir vis dėlto... dėl visko turėčiau padėkoti jam. Tik jo tikėjimas manimi, jo šilti apkabinimai ir žodžiai, kad esu nepakartojamas žmogus su įdomiu vidiniu pasauliu, mane veda pirmyn.
Perskaičius paskutinį sakinį, pajaučiau gėdą ir net galbūt kaltę...Turėčiau jam suteikti šansą, turėčiau (sau) leisti pabandyti, bet kol kas nesijaučiu tam pasiruošusi. Ir nežinau, ar kada nors jausiuosi.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Pažvelgi ir negali patikėti savo akimis

Nauja mokykla! Tiesą sakant, man nei šilta, nei šalta. Toje mokykloje bus pažįstamų veidų, ir, na neslėpkim to, bet bus ir tokių, kurių galbūt kažkada nenorėjau daugiau pamatyt... Bet su laiku viskas pasikeičia. Sakydama "viskas", turiu omeny ir save.
Negalvokit, kad man lengva tai pripažinti, bet buvau bjaurus žmogus. Tikrai. Žeminau kitus, ieškojau vien tik sau naudos, apkalbinėdavau, nors pati buvau šiukšlė. Turėjau milijonus kaukių ir, deja, bet "einamiausia" buvo ta iš K raidės, kuriai niekas nerūpi. Tiesą sakant, ir nerūpėjo. Skaudinau aplinkinius, net nepagalvodama, kad pati sau kasu duobę.
Ir štai kažkuriuo momentu - pasiekiau dugną. Taip rimtai. Mane supo žmonės, bet viduje buvau viena. Tuo momentu man kažkas iš aukščiau atvėrė akis ir parodė, kokia pabaisa esu. Ir tai buvo lyg šlapiu skuduru per veidą. Man buvo gėda. Kaip aš galėjau taip nusiristi, kad drįsau šmeižti kitus: žmones, kurių net normaliai nepažįstu, draugus, kurie man visados ištiesdavo ranką?..
Šie praėję mokslo metai, ši vasara yra tas laikas, kai bandau atsitiesti. Nemeluosiu, bet daug kartų buvau palūžusi.. Daug kartų vėl apšmeižiau žmones ir vėl jiems dūriau peiliu į nugarą. Bet aš vėl bandau atsistoti ir stengiuosi nebekartoti klaidų.
Kodėl visą tai rašau, kai galėčiau tai pasilaikyti sau? Nes manau, kad tai yra dar vienas didelis žingsnis link geresnio žmogaus. Tai lyg atsukčiau į save sielos veidrodį ir pažvelgčiau tiesai į akis. Bjauru save tokią matyti, bet tik noras pasikeisti ir tai, kiek iki dabar įdėjau pastangų - mane varo pirmyn.
Tai tiek... Labai šiltai apkabinu ir nepaleidžiu...

P.s. sveikinu visus su jau tuoj tuoj ateinančiais mokslo metais! Tebūnie jie Jums lyg naujas lapas, lyg nauja pradžia. Būkit laimingi ir rūpinkitės šalia esančiais žmonėmis!..

2015 m. gegužės 14 d., ketvirtadienis

Visai ne pavasariškas įrašas

Ir kartais gyvenimas smogia taip stipriai ir netikėtai, kad pargriūni ir nebeturi jėgų atsikelti. Turbūt tie momentai, kai bandai žvelgti į visas kryptis optimistiškai, o tave sutrypia ir per prievartą supažindina su realybe, yra patys sunkiausi.
Pastarosiomis dienomis gyvenu chaose ir nežinomybėj. Štai kad ir ta pati mokykla. Švietimo Ministerijos dėka turėsiu keisti mokyklą ir paskutinius du metus baigti toli esančioje gimnazijoje. Juk Lietuvos sostinėje nebegali būti vidurinių, nes mes esam Nepriklausoma valstybė, o dabartinių vidurinių sistema atitinka sovietinę. Žinot ką, eikit jūs šikt. Kad ir kaip kartais keikčiau šią mokyklą, joje mokausi nuo pirmos klasės. Kiekvienas kampelis, kiekviena klasė, galiausiai kiekvienas mokytojas užima dalelę mano širdies. O dabar viskas taip staigiai išplešiama. Dėkui Dievui, kad dar turim karingai nusiteikusį direktorių, kuris pasiruošęs sutelkti visas jėgas, kad tik mums būtų geriau. Aš nusiteikusi lygiai taip pat.
Protą sujaukė ir Jis. Tai tas pats vaikinas, kuris praeitais mokslo metais prikaustė mane savo žvilgsniu. Kurį laiką mes vėl buvome visa tai atnaujinę: vėl prasilenkdami koridoriuje užmegzdavome akių kontaktą, apdovanodavom vienas kitą šypsena. Bet po truputį Jo dėmesys man pradėjo mažėti. O kur dar tas faktas, kad iki vasaros liko tik dvi savaitės. Kas reiškia, jog po šių mokslo metų Jo daugiau turbūt nebesutiksiu. Ir viskas per tą Švietimo Ministeriją. Tik dėl jos taip nelaukiu atostogų. Dėl jos eina iš proto visa mokykla ir mokytojai. Dėl jos nebeišvysiu Jo akių.

Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

P.S. už nerišlias mintis taip pat dėkokite tai pačiai įstaigai.

2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

O aš noriu šypsotis

 Kaip gera vėl sugrįžti prie malonių įpročių: rašymo vakarais, žiūrint pro langą ir matant miestietišką dangų. Gera vėl pajusti muzikos galią, kuri nukelia į tą neapčiuopiamą pasaulį...
 Žinot, negalvojau, jog 10 klasė man leis pasidžiaugti šia malonia rutina. Ir štai likau maloniai nustebinta: turiu daug laisvo laiko, nors ir ruošiuosi "egzaminams". Jei teisingai suplanuoji dieną, viskam užtenka vietos.

 Ne paslaptis, kad su pavasariu šiek tiek prabudo mano jausmai. Ir Jo. Taip, vėl užsiiminėju meile akimis su tuo beprotiškai gražių akių savininku. Tik šįkart viskas kiek kitaip nei praeitais metais. Aš nebesitikiu iš Jo gauti kažko daugiau, nes, tiesą sakant, to galbūt ir nenoriu. Kuo labiau įsigilinu į save, tuo labiau suprantu, jog esu per daug sudėtinga ir nesugyvenama asmenybė. Tad labai abejoju savo sugebėjimas palaikyti artimus santykius. Galbūt aš tam dar nepribrendau.

 Nežinau, ar iš šio įrašo tai matosi, bet esu labai laiminga... Aiškios priežasties net neturiu. Kiekviena (ne)pažįstamo šypsena, kiekvienas nuoširdus juokas su draugais, kiekvienas šiltas ir saulėtas vakaras - viskas mane verčia jaustis laiminga. Viliuosi, jog ir aplink mane esantys žmonės pasisemia šio jausmo. To linkiu ir Jums...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

Dabar jau apie nieką

Jis vadino mane Mažąja Princese. Mažąja dėl to, jog manąsias akis nuo jo skyrė apie 10-15 centimetrų. Visas laikas, praleistas su juo, buvo beprotiškai geras. Bet... net ir tada, kai jis, žiūrėdamas į mano akis, artinosi prie mano lūpų, aš žinojau, kad viskas nesibaigs gerai. Jis vienas iš tų gatvinių. Vienas iš tų „blogiukų“. Niekados, niekados negalvojau, kad jis atkreips dėmesį į mane, o aš – į jį. Bet pasirodo, klydau.


Tos gilios rudos akys varė mane iš proto. Ir nesvarbu, kad draugės nuolatos kartojo, jog jis ne man, jog susidėdama su juo, paaukosiu ne tik draugus, bet ir mokslus, į kuriuos tiek daug laiko ir pastangų investavau.  Bet po velnių, juk tai JIS. Kaip įmanoma atsispirti jo dieviškiems veido bruožams, iš proto vedančiam balsui, giliom akim bei tiems prakeiktiems saldiems žodžiams.

Nors viso to pabaiga atėjo daug greičiau nei vienas iš mūsų galėjo tikėtis, bet pakartočiau visas nuodėmes dar kartą. Dar kartą leisčiau sau pajausti jo šiltas tvirtas rankas, apsivijusias aplink mano liemenį, leisčiau sau vėl paragauti jo iš proto varančias lūpas ir... leisčiau sau naiviai tikėtis, kad pabaiga bus kita. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

(Per daug?) principinga


Ir vis dėlto, dar nepraradau mokėjimo valdyti žmones. Puikus to įrodymas – dvi „draugės“, kurios su manim kelias dienas nekalbėjo, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojom, ir nebe jos mane ignoravo, o aš. Tris dienas žiūrėjau į jas kaip į tuščią vietą, atsisakiau su jomis kalbėtis ir štai – dabar esu atakuojama jų žinučių ir skambučių, kuriose jos prašo, kad viską išsiaiškintume.


O viskas prasidėjo nuo to, kad ketvirtadienį, po pirmos pamokos, jos išėjo iš klasės ir paliko mane vieną. Lygiai tas pats buvo po antros pamokos – likau vaikščioti po koridorius viena. Viduje jaučiausi klaikiai. Penktadienį – situacija vėl buvo lygiai tokia pati. Nepatikėsit, bet grįžus iš mokyklos, paplūdau ašaromis. Nors dabar supratau, kad to visai nereikėjo. Per savaitgalį įtikinau save, kad man tokių „draugių“ nereikia, kad geriau jau išdidžiai vaikščiosiu viena nei kažkam sekiosiu iš paskos. Ir štai atėjo pirmadienis. Jos man – tuščios vietos, į kurias nenukrypsta nė vienas mano žvilgsnis. Štai čia aš paėmiau viršų. Įsitikinau, kad žmonių ignoravimą įvaldžiau nepriekaištingai. 


Taip, gal ir elgiuosi labai kiauliškai, bet nesu iš tų žmonių, kurie lengvai nusileidžia. Aš taip nemoku. Neleidžia man mano gal ir kvaili principai. Niekados negalėjau vaikščioti kažkam iš paskos ir apsimetinėti, kad mane tai tenkina. Negaliu ir viskas. 
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

"Draugai"

Jau anksčiau supratau, kad savo gyvenime turiu tik tris draugus: pačią brangiausią mamą, dvynį brolį ir šunį (kas pasakė, kad draugais galime vadinti tik žmones?). Bet mokykloje iš jų yra tik vienas – mano brolis. Tik juo vienu būdama mokykloje galiu pasitikėti. Iš viso klasėje yra 17 veidų. Atmesdami mane ir brolį, gausime 15. Iš jų yra 6 žmonės, su kuriais mokausi vienoje klasėje jau visus 10 metų. Iš tų 6-ių yra 3 veidai, kuriuos pastaraisiais metais vadinau lyg ir draugais. Giliai širdyje žinojau, kad mūsų „draugystė“ yra pagrįsta melu ir nenuoširdumu. Ir štai atėjo diena, kai viskas išlindo į paviršių. 4 „draugės“ pasidalino po dvi.


Gal taip ir geriau? Gal taip bus daugiau nuoširdumo ir tikrumo? O kai geriau pagalvoju, dėl ko aš negalėčiau būti viena? Vaikščioti mokyklos koridoriais viena, valgyti valgykloje viena, ir visa tai daryti išdidžiai, iškėlus galvą. Kai dar geriau pagalvoji, gal laikas, po velnių, keisti mokyklą ir palikti visas šiukšles, kadaise vadintas „draugėmis“ , už nugaros?

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Kodėl mokykloje tiek beviltiškų žmonių?

Galvoje labai daug minčių... Daugelį jų sužadino mokykloje esantys žmonės, kurie, bent jau manojoje velnio įstaigoj, yra be galo tušti ir be vertybių. Kaip bebūtų gaila, sakydama "žmones" turiu galvoje ne tik kas antrą/trečią mokinį, bet ir kelis mokytojus. Galbūt esu senesnių pažiūrų, bet mano manymu, mokytojas turi kelti pagarbą, jis turėtų būti autoritetas, o ne draugas, su kuriuo susitikęs - pasisveikini. Nežinau kokia situacija kitose mokyklose, bet manojoje - mokytojas pamokos pradžioje su klasės vaikinais pasisveikina jiems paspausdamas ranką, o kartais net vyriškai apsikabindamas (na, žinot...). Štai čia, mano nuomone, yra peržengiama 'mokytojo ir mokinio' riba. Jie tampa lygūs.

Apie klasiokus ir apskritai visus kitus mokinius net nekalbu... Tuštybių mugė. Daug kartų per dieną savęs (o gal reikėtų sakyti "jų") mintyse paklausiu: "negi iš tikrųjų jūs tookie buki? Negi jums iš tikrųjų nuoširdžiai kvailai rūpi tie nesibaigiantys pletkai apie nieką? Negi iš tiesų jūs tokie nesubrendę?". Ne, aš nelaikau savęs labai brandžia asmenybe, bet kartais atrodo, jog pakliuvau į pradinukų, kur jau ten, į darželinukų grupę.
O... vos nepamiršau... jeigu neturi snapčeto ir instagramo ar dar kokio velnio nešto ir pamesto tinklalapio, o ant telefono ekrano nesipuikuoja tavo nuotrauka ar bent jau super protingi žodžiai, esi kažkokia nenormali.

Ne vieną kartą kilo mintis palikti šią mokyklą, bet... ar kitur bus kitaip? Labai abejoju... Tuo labiau, kad šioje mokykloje mane laiko tai, jog joje mokausi nuo pirmos klasės (žinot, sentimentai), taip pat joje yra keli tikrai nuostabūs Mokytojai, kurie vis dar išliko iš didžiosios M raidės.
Nežinau... Džiaugiuosi, kad dar yra laiko viską apgalvoti ir nuspręsti.
Ar per daug naivu tikėtis, jog iki vasaros daugelis  žmonių ateis į protą ir galėsiu ramia širdimi likti šioje mokykloje? Na, pažiūrėsim.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...