Kažkada anksčiau šitame savo blog'e kontempliavau, ar žmogus
gali iš tiesų pasikeisti. Galbūt jis tiesiog parodo kitą savo kaukę arba viduje
ilgai besislėpusį ir galiausiai išlindusį į viešumą savo vidinį tikrąjį „aš“?..
Tai va. Man atrodo aš būtent tą pastarąjį ir išlaisvinau. Noriu tikėt, kad
pagaliau tas mano (nebe)vidinis „aš“ yra tikrasis ir daugiau nebeišlys koks tai
šviežio oro gurkšnio reikalaujantis kitas vidinis „aš“. Kažkaip absurdiškai
visa tai nuskambėjo. Bet dabar kaip tik mokykloje nagrinėjame Absurdo
literatūrą, tad galbūt viskas ne taip jau ir ne į temą.
Taigi grįžtu prie ankstesnių savo minčių... Man atrodo (o
galbūt iš tikrųjų man tik atrodo???), kad pasikeičiau į tą „teigiamą“ pusę. Pagaliau
beprotiškai įsimylėjau gyvenimą ir džiaugiuosi kiekviena maža akimirka:
nepažįstamojo šypsena, pasisveikinimu su kaimynais, sutiktu gatvėje šuniuku,
draugės (-o) gautu puikiu pažymiu. Kalbant apie paskutinį paminėtą dalyką, aš
iš tiesų pradėjau nuoširdžiai džiaugtis kitų pasiekimais. Ir prisipažinsiu, man
tai didelis žingsnis į priekį, nes anksčiau bent su kruopelyte pavydo
žvelgdavau į kito gautą geresnį pažymį. O dabar tas jausmas paprasčiausiai
dingo. Nematau dėl ko turėčiau nepagirti klasiokės puikaus rašinio ar nepasididžiuoti
jos tobulėjimu kažkokioje srityje. Ir tai darau visiškai nuoširdžiai.
Pripažinkim, to nuoširdaus pasigėrėjimo kito žmogaus darbu, nuoširdaus pagyrimo
ir paskatinimo žengti toliau mūsų mokyklose (turiu omeny, klasės kolektyve)
labai trūksta. Tad be galo džiaugiuosi, jog šioje dabartinėje mano klasėje
netrūksta tokių žmonių. Galbūt vien tik jų dėka aš ir tapau tuo „geresniu“
žmogumi?
O Tau, beskaitančiam visa tai, linkiu daugiau šypsotis ir
mylėti. (Įsi)mylėti gyvenimą, žmones, save ir nebijoti skleisti tos meilės
visiems visiems aplinkui. Galbūt kaip tik Tavo šypsenos, gero elgesio pavyzdžio
ir trūksta tokiam žmogui kaip aš, kuris iki tol visados buvo pavydus ir
neigiamą emociją spinduliuojantis monstras. Kai geriau pagalvoji, argi sunku
visiems dovanoti meilę?..