2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Mąstymai, apmąstymai

Kažkada anksčiau šitame savo blog'e kontempliavau, ar žmogus gali iš tiesų pasikeisti. Galbūt jis tiesiog parodo kitą savo kaukę arba viduje ilgai besislėpusį ir galiausiai išlindusį į viešumą savo vidinį tikrąjį „aš“?.. Tai va. Man atrodo aš būtent tą pastarąjį ir išlaisvinau. Noriu tikėt, kad pagaliau tas mano (nebe)vidinis „aš“ yra tikrasis ir daugiau nebeišlys koks tai šviežio oro gurkšnio reikalaujantis kitas vidinis „aš“. Kažkaip absurdiškai visa tai nuskambėjo. Bet dabar kaip tik mokykloje nagrinėjame Absurdo literatūrą, tad galbūt viskas ne taip jau ir ne į temą.
Taigi grįžtu prie ankstesnių savo minčių... Man atrodo (o galbūt iš tikrųjų man tik atrodo???), kad pasikeičiau į tą „teigiamą“ pusę. Pagaliau beprotiškai įsimylėjau gyvenimą ir džiaugiuosi kiekviena maža akimirka: nepažįstamojo šypsena, pasisveikinimu su kaimynais, sutiktu gatvėje šuniuku, draugės (-o) gautu puikiu pažymiu. Kalbant apie paskutinį paminėtą dalyką, aš iš tiesų pradėjau nuoširdžiai džiaugtis kitų pasiekimais. Ir prisipažinsiu, man tai didelis žingsnis į priekį, nes anksčiau bent su kruopelyte pavydo žvelgdavau į kito gautą geresnį pažymį. O dabar tas jausmas paprasčiausiai dingo. Nematau dėl ko turėčiau nepagirti klasiokės puikaus rašinio ar nepasididžiuoti jos tobulėjimu kažkokioje srityje. Ir tai darau visiškai nuoširdžiai. Pripažinkim, to nuoširdaus pasigėrėjimo kito žmogaus darbu, nuoširdaus pagyrimo ir paskatinimo žengti toliau mūsų mokyklose (turiu omeny, klasės kolektyve) labai trūksta. Tad be galo džiaugiuosi, jog šioje dabartinėje mano klasėje netrūksta tokių žmonių. Galbūt vien tik jų dėka aš ir tapau tuo „geresniu“ žmogumi?
O Tau, beskaitančiam visa tai, linkiu daugiau šypsotis ir mylėti. (Įsi)mylėti gyvenimą, žmones, save ir nebijoti skleisti tos meilės visiems visiems aplinkui. Galbūt kaip tik Tavo šypsenos, gero elgesio pavyzdžio ir trūksta tokiam žmogui kaip aš, kuris iki tol visados buvo pavydus ir neigiamą emociją spinduliuojantis monstras. Kai geriau pagalvoji, argi sunku visiems dovanoti meilę?..


2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Įdomūs jausmai ir norai

Būna dienų, kai beprotiškai myliu gyvenimą, myliu visus aplinkui vaikštančius sutvėrimus, kad net rodos, galėčiau visus apkabinti ir nebepaleisti. Man patinka dalintis šiluma, patinka kitus priversti nusišypsoti ir įsimylėti gyvenimą. Bet kartais visko būna per daug. Per daug žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių neleidžia man šypsotis nei viduje, nei išorėje.

Apskritai, šiuo metu jaučiuosi keistai... Jau aštuonis mėnesius esu naujoje mokykloje ir galių drąsiai bei nuoširdžiai pasakyti, man čia patinka. Nuostabūs, kūrybingi klasės draugai, kurie visi savaip gražūs. Kartais mėgstu atsiriboti ir iš šalies pažvelgti į juos – tada suprantu, kokie jie unikalūs ir nepakartojami. Nuoširdžiai kiekvienam linkiu gyvenime sutikti tokių talentingų, įdomiai mąstančių žmonių, kaip mano klasės draugai. Mokytojais skųstis irgi negaliu. Taip, yra vienas kitas, kurių mokymo metodai man nėra prie širdies, bet... prisitaikyti galiu. Labai džiaugiuosi, kad šioje mokykloje, kaip ir praeitoje, yra mokytojų iš didžiosios raidės. Lietuvių k. ir istorijos Mokytojų dėka, aš vis dar nepraradau meilės lietuvių kalbai, jos istorijai bei noro studijuoti filologiją, o vėliau gal ir pedagogiką.
Pati suprantu, kad skųstis neturiu kuo. Klasė, mokytojai, mokykla daug geresni nei drįsau tikėtis, bet... būna klasėje tokių akimirkų, kai ypač išryškėja, jog vis dar esu naujokė. Kažkokie juokeliai apie praeitų metų atsitikimus, visiškai atviras bendravimas, pasitikėjimas vienas kitu – viskas mane priverčia jaustis nepilnaverte. Žinoma, negaliu iš jų reikalauti, kad jie bendrautų taip, lyg mane pažinotų jau daugelį metų. Bet kartais tas atstumas, nors ir mažytis, neleidžia man būti savimi. Galbūt ta kaukė, kurią būnu priversta užsidėti, man trukdo laisvai kvėpuoti ir džiaugtis gyvenimu. Galbūt dėl to, kad niekas taip ir nesusipažįsta su tikrąja manimi, aš kartais jaučiuosi menka.


Noriu žmogaus, su kuriuo kartu kurčiau svajones, stebėčiau žmones ir analizuočiau jų mintis, kartu kiekvieną dieną iš naujo ir dar labiau įsimylėčiau gyvenimą. Noriu žmogaus, kuris nusiimtų savąją kaukę ir kartu nuimtų manąją.

2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Noriu naivios, paaugliškos meilės. Pageidautina, kuo greičiau

Kai už lango pagaliau šviečia saulė ir savo veidu jaučiu jos šilumą, man reikia daugiau. Noriu vėl beprotiškai įsimylėti, pamesti dėl kažkieno galvą taip, kad užsimerkusi matyčiau tik jo akis. Noriu vėl pajusti tuos nesutramdomus drugelius pilve ir kartu su jais skraidžioti padebesiais. Trokštu, kad kažkieno akys reikštų man pasaulį ir dar daugiau. Kad kažkieno rankos, apsivijusios mane, saugotų nuo kvailų ir tuščių žmonių. Žinau, labai jau banaliai čia... Bet turbūt to banalumo aš ir pasiilgau. Pasiilgau tų rožinių akinių, kuomet viskas aplinkui atrodo nerealu ir fantastiška.

Ah, bet leistis į tokio plauko avantiūras aš per daug bijau... Bijau, kad liksiu nesuprasta, atstumta, niekam nereikalinga su savo idealistiškom mintim ir banaliais žodžiais. Tokios jau tos paaugliškos sapalionės. Nors kai tau 18-iolika, vargu, ar gali dangstytis po paauglės kauke. Juk turėčiau būti suaugėliškai rimta, viską suprantanti ir nesiskųsti apsiseilėjusios meilės nebuvimu. Bet jeigu aš kaip tik ir noriu tos naivios, paaugliškos meilės?.. 

Ir iš tiesų, viskas turbūt slepiasi po Jo akimis... Aš vis dar negaliu jų pamiršti... Nors ir praėjo tiek daug laiko. Vis dar tos nelemtos rudos akys iškyla mano atmintyje ir primena Jį. Vienintelį tokį, su tokiomis beprotiškai gražiomis akimis...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2016 m. vasario 29 d., pirmadienis

Negatyvas tiesiog veržte veržiasi

Tai žinoma. Tuomet, kai nusprendžiu pagaliau pradėti mokytis ne nakties, o dienos metu, kai rytoj rašau pirmąjį gyvenime literatūrinį rašinį, plius matematikos bei istorijos kontrolinį, mano "nuostabieji" kaimynai nusprendžia visu garsu pasiklausyti "Lietaus" radijo. O kodėl gi ne? Sugriaukim visus planus ir padėkim jaustis kaip šūdu (*atsiprašau*).
Bet rimtai. Kodėl taip yra? Kodėl mane verčia vėl eiti miegoti po vidurnakčio, atsibusti jaučiantis tikru zombiu ir dėl tos pačios savijautos "puikiai" parašyti rašinį bei visus kontrolinius?.. Daug retorinių klausimų, į kuriuos, būtų puiku, jei kažkas man atsakytų. Deja.

Ne į temą, bet į temą. Jau praėjo du metai, kai gyvenu su ta diagnoze. Šiais metais turėsiu dar kartą aplankyti visą krūvą daktarų vien tam, kad vėl mane sužlugdytų patvirtindami mano ligą bei priversdami jaustis nepilnaverte. Ką gi. Gražus mano gyvenimas. O žinot, kas labiausiai nervina? Kad visi aplinkui vaidina, jog turi pasaulinio dydžio problemas. Po velnių, tai AŠ gyvensiu visą savo gyvenimą su neišgydoma liga, tai AŠ turėsiu ištverti įvairaus plauko tyrimus/operacijas, tai AŠ neturiu pilnaverčio gyvenimo, tai AŠ turiu visą teisę būti be nuotaikos ir skųstis šūdinu gyvenimu.
Gerai, iš tiesų, per daug susireikšminu. Visų problemos vienodos. Tiesiog kartais būna be galo sunku. Ir aš nesugebu to pakelti.

***
Šitos dvi pastraipos visiškai skirtingos. Ar ne keista, jog įrašą pradėjau būtent taip, kaip tie žmonės, kurių nesuprantu ir kuriais skundžiausi antroje pastraipoje. Kokia aš sudėtinga ir neapsisprendžianti asmenybė. Kritikuoju kitus, nors niekuo pati nuo jų nesiskiriu. Ir visgi, tie nelemti kaimynai galėtų pritildyti tą suknistą (*atsiprašau*) radiją.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2016 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Nesugalvoju tinkamo pavadimo, nes visko tiesiog per daug

 Aš dar gyva. Nors iš to, kaip seniai čia rašiau, buvo galima manyti kitaip. Kodėl tiek ilgai užtrukau, kol galiausiai vėl nusprendžiau čia parašyti?.. Na, tiesą sakant, visą tą "nerašymo" laiką rašiau kitur; ten, kur niekas negalėjo perskaityti mano minčių. Ir pagrindinis dalykas dėl ko taip dariau yra tai, kad šis blog'as nebėra asmeninis. Jį skaito mano pažįstami, draugai ir net tie, kurie ne vieną kartą buvo čia paminėti. Ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, atėjus naujiems metams šiek tiek pakito mano požiūris. Nors ne. Nauji metai čia niekuo dėti. Turbūt daugiausiai įtakos tam turėjo atostogos. Per jas įkvėpiau šviežių jėgų gurkšnį ir bent iš dalies esu pasiruošusi vėl būti savimi.

Kažkada turėjau su draugu diskusiją apie žmonių keitimąsi (vidinį, ne išorinį). Jis teigė, kad žmogus gali pasikeisti, o aš kategoriškai sakiau, kad tai nepasikeitimas; žmogus tik atskleidžia kitą savo pusę. Pastarąjį laiką vėl apie tai mąstau. Galbūt aš nenorėjau matyti kitos jo pusės. O galbūt jis pats tą slėpė, gniaužė savyje. Bet kuriuo atveju, žmogus nepasikeitė. Negalėjo (?) taip kardinaliai pasikeisti, jog atrodo, kad jis yra visiškai nepažįstamas žmogus, su kuriuo nė kartą nesu kalbėjus. O juk kiek daug laiko esu praleidusi su juo, kalbėdama tikrai ne iš tuščio į kiaurą. Ir taip šast - viskas pasikeitė. Tereikėjo kitos aplinkos. Taip šiais praėjusiais metais netekau kelių draugų.

Apskritai, 2015- ieji buvo įspūdingi metai, kupini begalės naujovių. Vasarą pabūvojau anglų k. stovykloje, kurioje turėjau unikalią galimybę pažinti jaunus žmones iš kitų šalių. Praėjusiais metais vienas iš reikšmingiausių įvykių buvo mokyklos pakeitimas ne savo noru. Tai padėjo man suprasti, kaip labai mylėjau savo buvusią vidurinę, joje buvusius mokytojus bei visus žmones, vaikščiojusius mokyklos koridoriais; kaip labai mylėjau Jo akis... Nauja mokykla man atvėrė galimybę susipažinti su nuostabiais žmonėmis; supratau, jog paplitęs požiūris, kad Lietuvos jaunimas - žlugęs,yra visiška nesąmonė. Dabartiniai klasės draugai, kiti mokiniai iš kitų klasių kiekvieną dieną mane vis nustebina savo unikaliu požiūriu, brandžiomis įžvalgomis. Apibendrinus (jau antras apibendrinimas šioje pastraipoje...), 2015-uosius dedikuoju naujovių ir išbandymo metais.

Ko linkiu sau šiais Naujaisiais metais? Visų pirma, neprarasti tikėjimo savimi, antra, neapleisti rašymo ir knygų skaitymo, ir paskutinis, bene pats svarbiausias, dar labiau įsimylėti gyvenimą. To linkiu ir Jums. Mylėkit, įsimylėkit, šypsokitės ir išlikit savimi. Stovėkit už save ir savo svajones.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...