2016 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Nesugalvoju tinkamo pavadimo, nes visko tiesiog per daug

 Aš dar gyva. Nors iš to, kaip seniai čia rašiau, buvo galima manyti kitaip. Kodėl tiek ilgai užtrukau, kol galiausiai vėl nusprendžiau čia parašyti?.. Na, tiesą sakant, visą tą "nerašymo" laiką rašiau kitur; ten, kur niekas negalėjo perskaityti mano minčių. Ir pagrindinis dalykas dėl ko taip dariau yra tai, kad šis blog'as nebėra asmeninis. Jį skaito mano pažįstami, draugai ir net tie, kurie ne vieną kartą buvo čia paminėti. Ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, atėjus naujiems metams šiek tiek pakito mano požiūris. Nors ne. Nauji metai čia niekuo dėti. Turbūt daugiausiai įtakos tam turėjo atostogos. Per jas įkvėpiau šviežių jėgų gurkšnį ir bent iš dalies esu pasiruošusi vėl būti savimi.

Kažkada turėjau su draugu diskusiją apie žmonių keitimąsi (vidinį, ne išorinį). Jis teigė, kad žmogus gali pasikeisti, o aš kategoriškai sakiau, kad tai nepasikeitimas; žmogus tik atskleidžia kitą savo pusę. Pastarąjį laiką vėl apie tai mąstau. Galbūt aš nenorėjau matyti kitos jo pusės. O galbūt jis pats tą slėpė, gniaužė savyje. Bet kuriuo atveju, žmogus nepasikeitė. Negalėjo (?) taip kardinaliai pasikeisti, jog atrodo, kad jis yra visiškai nepažįstamas žmogus, su kuriuo nė kartą nesu kalbėjus. O juk kiek daug laiko esu praleidusi su juo, kalbėdama tikrai ne iš tuščio į kiaurą. Ir taip šast - viskas pasikeitė. Tereikėjo kitos aplinkos. Taip šiais praėjusiais metais netekau kelių draugų.

Apskritai, 2015- ieji buvo įspūdingi metai, kupini begalės naujovių. Vasarą pabūvojau anglų k. stovykloje, kurioje turėjau unikalią galimybę pažinti jaunus žmones iš kitų šalių. Praėjusiais metais vienas iš reikšmingiausių įvykių buvo mokyklos pakeitimas ne savo noru. Tai padėjo man suprasti, kaip labai mylėjau savo buvusią vidurinę, joje buvusius mokytojus bei visus žmones, vaikščiojusius mokyklos koridoriais; kaip labai mylėjau Jo akis... Nauja mokykla man atvėrė galimybę susipažinti su nuostabiais žmonėmis; supratau, jog paplitęs požiūris, kad Lietuvos jaunimas - žlugęs,yra visiška nesąmonė. Dabartiniai klasės draugai, kiti mokiniai iš kitų klasių kiekvieną dieną mane vis nustebina savo unikaliu požiūriu, brandžiomis įžvalgomis. Apibendrinus (jau antras apibendrinimas šioje pastraipoje...), 2015-uosius dedikuoju naujovių ir išbandymo metais.

Ko linkiu sau šiais Naujaisiais metais? Visų pirma, neprarasti tikėjimo savimi, antra, neapleisti rašymo ir knygų skaitymo, ir paskutinis, bene pats svarbiausias, dar labiau įsimylėti gyvenimą. To linkiu ir Jums. Mylėkit, įsimylėkit, šypsokitės ir išlikit savimi. Stovėkit už save ir savo svajones.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

4 komentarai:

  1. Labai gražus ir reikalingas palinkėjimas, ačiū! ;-)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ech. Gaila, kad kažkas ima pasikeičia. Žmonės tampa svetimi ir jautiesi taip ir praradęs draugus. Tai pats bjauriausias dalykas kurį patyriau 2015 metais.
    O palinkėjimas tikrai nuostabūs. Suteikiantys daug stiprybės, ir jėgų. To linkiu ir Tau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai! :) O dėl žmonių... Žinai, iš pirmo gal ir būna skaudu, bet paskui pradedi suprasti, kad iš tiesų tau tų netikrų veidų, slankiojančių aplink tave ir vaidinančių tikrus draugus, visai nereikėjo...

      Panaikinti