2016 m. vasario 29 d., pirmadienis

Negatyvas tiesiog veržte veržiasi

Tai žinoma. Tuomet, kai nusprendžiu pagaliau pradėti mokytis ne nakties, o dienos metu, kai rytoj rašau pirmąjį gyvenime literatūrinį rašinį, plius matematikos bei istorijos kontrolinį, mano "nuostabieji" kaimynai nusprendžia visu garsu pasiklausyti "Lietaus" radijo. O kodėl gi ne? Sugriaukim visus planus ir padėkim jaustis kaip šūdu (*atsiprašau*).
Bet rimtai. Kodėl taip yra? Kodėl mane verčia vėl eiti miegoti po vidurnakčio, atsibusti jaučiantis tikru zombiu ir dėl tos pačios savijautos "puikiai" parašyti rašinį bei visus kontrolinius?.. Daug retorinių klausimų, į kuriuos, būtų puiku, jei kažkas man atsakytų. Deja.

Ne į temą, bet į temą. Jau praėjo du metai, kai gyvenu su ta diagnoze. Šiais metais turėsiu dar kartą aplankyti visą krūvą daktarų vien tam, kad vėl mane sužlugdytų patvirtindami mano ligą bei priversdami jaustis nepilnaverte. Ką gi. Gražus mano gyvenimas. O žinot, kas labiausiai nervina? Kad visi aplinkui vaidina, jog turi pasaulinio dydžio problemas. Po velnių, tai AŠ gyvensiu visą savo gyvenimą su neišgydoma liga, tai AŠ turėsiu ištverti įvairaus plauko tyrimus/operacijas, tai AŠ neturiu pilnaverčio gyvenimo, tai AŠ turiu visą teisę būti be nuotaikos ir skųstis šūdinu gyvenimu.
Gerai, iš tiesų, per daug susireikšminu. Visų problemos vienodos. Tiesiog kartais būna be galo sunku. Ir aš nesugebu to pakelti.

***
Šitos dvi pastraipos visiškai skirtingos. Ar ne keista, jog įrašą pradėjau būtent taip, kaip tie žmonės, kurių nesuprantu ir kuriais skundžiausi antroje pastraipoje. Kokia aš sudėtinga ir neapsisprendžianti asmenybė. Kritikuoju kitus, nors niekuo pati nuo jų nesiskiriu. Ir visgi, tie nelemti kaimynai galėtų pritildyti tą suknistą (*atsiprašau*) radiją.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...