Šiandien pagaliau jį užkalbinau ir
viskas buvo tiesiog puiku. Su balandžio 1-ąja, žinoma. Skaudus pokštas.
Mano vidinei optimistei nereikėtų dažnai leisti
pasirodyti, kai yra kalbama apie jį. Ir tuo atžvilgiu – pasimokiau. Daugiau niekada neleisiu jai išlįsti, kai kalbėsiu
apie vaikinus.
Taip sunku patikėt, pripažinti pačiai sau, jog
visą tą laiką tai nebuvo tikra, jog visi žvilgsniai tiesiog buvo nieko verti,
NIEKO nereiškė. Skaudu. Visada skaudu nusiimt rožinius akinius ir pasižiūrėt į
pasaulį realiai, bet dabar... Man dar labiau skauda. Kai tiek įrašų, laiko,
minčių paskirta jam, ir suvokti, jog tai dariau tiesiog veltui... Ahh...
Šiandien mūsų žvilgsniai susikirto. Trūko tik
kelias sekundes, nes nusukau akis. Sakiau draugei, kad nenoriu pro jį praeiti, kad bandau atsigauti, nors giliai širdyje pati
troškau sugauti jo žvilgsnį. Ir sugavau. Net nereikėjo ilgai laukti, iš karto
jis pirmas pasižiūrėjo į akis. Ir taip, tai turbūt buvo atsitiktinis žvilgsnis.
Turbūt. Štai ir vėl mano optimistiškumas. Gerai... man tikrai sunku. Sunku
žiūrėti į žmogų ir jame matyti visas savo įdėtas viltis, svajones, manymus, kad
jam patinku. Dar labiau sunku, kai mūsų žvilgsniai susitinka. Tada vėl viskas
atgimsta iš naujo. Žaizda, kuri bando užsitraukti, vėl yra negailestingai
pradraskoma.
 |
| Ausyse ausinukai, kuriuose groja visu garsu paleista muzika, skirta užgožti mintis. Deja. Nepadeda. |
Noriu apie jį rašyt. Noriu išsiliet, bet...
visko tiek daug, tiek minčių ir jausmų, kad... pasimetu.
Iš tiesų, sunku patikėti, kad visi žvilgsniai
buvo bereikšmiai. Bet reikia susitaikyti. Toks gyvenimas.
Nežinau, ką daryti mokykloje: jo
vengti ar apsimesti, kad jo nematau ir kad jis man visiškai nerūpi? Abejais atvejais
skaudės. Kažkaip nuojauta sako, jog žaizda labiau draskysis, jei matysiu jį ir
vaidinsiu, kad man vienodai. Juk kai iš tikrųjų nematai, tai ir širdies
neskauda (taip sakoma..?). Nors visiškai neskaudėt – neįmanoma, bet bent jau
skausmas bus tikrai mažesnis. Tai kodėl aš vis dar nesiimu to tik „truputį“
skaudaus plano? Nes, pradžioje minėta optimistė, vis dar naiviai tikisi, kad tai
aš pati išsigalvojau jo žvilgsnių nebuvimą. Vis dar bando įsitikinti, kad
tikrai, tikrai jam nerūpiu. O aš nenoriu to žinoti. Nes jei tai pasitvirtins –
dar labiau skaudės.
Ir vis dėlto, kodėl jis pasižiūrėjo šiandien?
Kodėl? Kodėl toliau sėkmingai negalėjo manęs ignoruot? Bent jau TIKRAI
žinočiau, kad nieko nebus, kad viskas baigta. O dabar... gerai. Pati kuo
puikiausiai suprantu, kad bet kuriuo atveju – reikia jį pamiršti. Turiu nustoti
kentėti dėl žmogaus, kuriam visiškai nerūpiu. Baigta. Viskas turi būtų baigta.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
P.S. laabai daug nerišlių minčių... Žinau... Tiesiog... Kitaip neišėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą