360⁰ kampu

Truputis įvado:
Tiesą sakant, net nežinau nuo ko pradėt... Reikalai su JUO jau 360 laipsnių kampu spėjo apsisukti. Viskas pačioje pradžioje ėmė gerėti: mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitikdavo, apdovanodavom vienas kitą šypsena, o tada... viskas palaipsniui pradėjo kisti: pagaliau suradau jį facebook'e ir pamačiau, kad jo drauguose yra viena mano pažįstama mergina. Tai sukėlė įtarimų. Po visko, man ėmė atrodyti, kad jo susidomėjimas manimi mažėja. Na, sudėtinga viską nupasakoti, kas įvyko per 7 dienas, tad... Jei skaitydami įrašą nors truputį susigaudysite, sveikinu, Jūs tikri šaunuoliai. 
Pridedu dar šiek tiek savo minčių iš tų dienų, kai viskas pradėjo griūti. Tiesiog... kad turėtumėte didesnį šansą susigaudyti:

"Viduje visi drugeliai mirė. Žuvo. Juos negailestingai nužudė tiesa. Gyvenimas. ****** (mano vardas), kada tu suprasi, kad toks gyvenimas? Taip visada buvo ir bus. ""Ir vis dėlto... Man labai sunku. Esu tokia sugniuždyta ir palaužta. Mano svajonės ir viltys sutryptos. Sutryptos, suspardytos ir dar ant jų negailestingai pašokinėta.""Kaip galima toliau po to sėkmingai, laimingai gyvent? Eit į mokyklą, apsimesti, kad viskas puiku, žiūrėti toliau jam į akis?! KAIP?"

Šiandien jaučiuosi šiek tiek geriau. Žinoma, mintyse vis dar knibžda mintys apie jį ir merginą iš kitos klasės. Neduoda ramybės tai, kad juos gali kažkas sieti, bet... Nežinau, man viduje toks nesvarbumo pojūtis. Gal tai tik tobula savęs apgaulė.

Iš tiesų, šiandien su juo mano žvilgsniai ne vieną kartą susitiko, bet tai trūko labai trumpai. Draugė dar kelis kartus mane kumštelėdavo, kai pastebėdavo, jog jis į mane žiūri. Na, o aš... atrodžiau taip, lyg man tai neturėtų reikšmės.

Kad ir kaip nerūpėtų aš pakviečiau jį į draugus per facebook‘ą. Ir jis vis dar nepriėmė mano kvietimo. Na ir gerai. Bent jau žinosiu, kad nieko nereikia daugiau tikėtis ir nustosiu nuolatos bandyti sugauti jo žvilgsnį.

O. Vos nepamiršau. Šiandien paskutinę (fizikos) pamoką iš klasės išėjau 14:32 likus 3 min. iki skambučio. Mokytojas įrašė „n“ raidę. Na ir gerai. Man nei šilta, nei šalta. Tegul negalvoja, kad ateisiu pas jį rytoj ar penktadienį maldauti, kad tai ištrintų. Taip nebus. Nesutrypsiu savo išdidumo vien dėl vienos nepateisintos „n“ raidės. Beje, po tos pamokos sulaukiau labai susidomėjusių klasiokų. Visi bandė perspėt, kad į tamo.lt dienyną įrašė, jog manęs iš viso nebuvo pamokoje. O aš visiems tik šypsojausi. Man nesvarbiau nei nesvarbu.

Kodėl išėjau? Nes neapsikenčiau mokytojo. Neapsikenčiau visko. Man įgriso, kad visi iš manęs kažko tikisi. Pagaliau, negalėjau nustot galvot apie jį, apie jo žvilgsnius, apie tai, kodėl nepriėmė į draugus (kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man tai rūpi)... Susinervinau dėl visos šios dienos, tad norėjau dingti, tiesiog išnykti. Ir dėl Dievo meilės, išėjau likus 3 min. iki skambučio. Juk ne pasaulio pabaiga...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...