Protingesni už mane
žmonės pataria: „Neleiskite kad kas nors Jums taptų viskuo, nes vieną
dieną jam išėjus, Jūs nebeturėsite nieko“. Prašau, įsidėmėkite šį patarimą,
nes... aš tai sužinojau per vėlai... Kai jau buvau jį įsileidus giliai, giliai
į širdį, kai jis man tapo viskuo ką turiu ir kai skaudžiai jį praradus aš
nebeturėjau nieko, tik dabar tai išgirdau. Nežinau kur tie žodžiai buvo, prieš
visam tam (atsiprašant) mėšlui įvykstant. Bet turbūt, pasaulis yra taip sukurtas,
kad tik mes patys turime išgyventi ir įveikti sunkumus. PATYS be niekieno
pagalbos. Juk gyvenime nebūna klaidų, tik pamokos. Nėra neigiamos patirties,
tik galimybė tobulėti, mokytis ir eiti saviugdos keliu. Juk tik kovojant
randasi tvirtybė.
Niekados negalvojau, kad
taip pasakysiu, bet turbūt atėjo laikas, tad: „ būkit su žmonėmis atsargesni“. Na,
supraskit mane, aš visada maniau, kad reikia kitus įsileisti į vidų, pasitikėti
jais, nes tik taip galime surasti artimų draugų... Bet dabar supratau, kad per
daug naiviai mąsčiau. „Žmogiukai, tegul kiti pelno Jūsų pasitikėjimą, tegul ne
tik Jūs, bet ir jie padaro nors žingsnį į Jūsų pusę.“ Deja, bet mes gyvenam
tokiam pasauly, kuriame pilna blogų žmonių. Blogų žmonių, kurie pirmajai progai
pasitaikius, Jus įskaudins, sutryps, paniekins ir dar nusispjaus. (Bjauriai
nuskambėjo... Atleiskit.). Tad reikia būti be galo atsargiems ir atidiems. To
Jums ir linkiu.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą