04:25 val.
staiga prabudusi supratau, kad mano gerklė sausa, kaip dykuma, ir jei nebūčiau
gavusi vandens, patikėkit, dabar čia jau neberašyčiau. Tyliai nulipusi laiptais
į pirmą aukštą, numalšinau troškulį ir lyg pastūmėta kažkokių jėgų, vietoj to,
kad grįžčiau į lovą – išėjau pakvėpuoti grynu oru. Lauke tvyrojo tokia ramuma,
kad net išsigandau, jog galiu ją sugriauti. Tad atsargiai basas pėdas panėriau
į rasotą, neseniai nupjautą žolę ir nusukau užmerktas akis link pusės, kurioje
ne už ilgo turėjo pasirodyti pirmieji saulės spinduliai. Ne gana to, prie šitos
užburiančios aplinkos, netikėtai mane pasiekė verdamos aviečių uogienės kvapas.
Net nenumanau iš kur jis galėjo sklisti.
Nežinau kiek
dar ilgai ten stovėjau ir kaip paskui grįžau namo, bet pramerkusi akis aš
pamačiau savo kambario sienas. Maniau,
kad tai tiesiog buvo nepaprastai gražus sapnas, bet... vėliau išėjusi laukan,
žolėje pamačiau įspaustas pėdų žymes, kurios idealiai atitiko manąsias.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą