Tiesiog nebegaliu

Vakarykštė gera nuotaika išėjo ir net užtrenkė prieš nosį duris, kad neliktų jokios vilties ją pasivyti. Mokykla. Ir dėl visko kalta ta velnio įstaiga, ir joje esantys žmonės: klasiokai, mokytojai ir... jis. Jis, kuris neberodo jokio dėmesio man. Valentino diena jau penktadienį, o jis sugriovė visus mano planus, kuriuos siejau su juo ir ta diena. Kuo daugiau vilčių, tuo daugiau nusivylimų. Ahh... Aš išsekau. Kiekvieną dieną prašau mamos, kad leistų nors vieną dieną pasėdėti namuose ir atsigauti. Nors vieną dieną. Deja.

Žinot, kažkaip visiškai nebeturiu jėgų. Nebėra jokio noro stengtis ir mokytis. Jei anksčiau grauždavau save dėl blogo pažymio, dabar man tai nė motais. Atsikeliu, užsidedu „viskas gerai“ kaukę, einu į mokyklą, šypsausi, sėdžiu pamokose, grįžtu namo, tampu savimi ir tiesiog sėdžiu savo kambaryje. Išsekusi ir kamuojama kažko, ko pati negaliu suvokti. Vis dėl to, dar nesu bedugnės apačioje. Stengiuosi daryti namų darbus, bet... Viskas kažkaip atrodo nesuprantama.

„Būk optimistė.“ Visada sau tai kartojau. „Savo bėdų neužkrauk kitiems, nenustok šypsotis ir gyvenk. Ne egzistuok.“ Šiuo metu, optimistiškumo nė kvapo, šypsena po truputį blanksta, o ir pasakyti, kad gyvenu, nelabai galėčiau... Na, bent jau nesidalinu bėdomis su kitais. Tik tai man beliko. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...