II ir III dalys apie nepažįstamąjį

Prieš skaitant: šios dalys parašytos esant visiškai skirtingoms emocijoms, tad... "šiek tiek" prieštarauja viena kitai. 

II dalis.

Moku griauti santykius. Tik niekados nemaniau, kad moku tai daryti net jų normaliai nesukūrus. Pasirodo, aš dar daug ko apie save nežinau. Taip, su tuo paslaptinguoju viskas baigta. Net šaltis visą kūną purto dėl to, kad išdrįsau taip pasielgti. Pirmą kartą toks jausmas. Gerai... visų pirma, kitokios pabaigos net negalėjau tikėtis. Aš tiesiog viską šiek tiek pagreitinau. Juk negaliu savęs apgaudinėti, kad sėkmingai draugausiu ir palaikysiu normalius santykius su beveik 22-ieju metu vaikinu. Ir kaip aš galėčiau suderinti mokslus su vaikinu? Juk man visados pirmoje vietoje buvo ir, kaip matau, vis dar bus mokykla. Ir vis dėlto buvo gera... Taip, tai tebuvo tik dvi dienos, bet per jas tiek daug gražių žodžių apie save išgirdau. Tos dvi dienos man suteikė tiek daug pasitikėjimo savimi kiek neįgijau per visus savo 16-iolika pragyventų metų.

Ahh... Ką galiu pasakyti, puiki vasaros pabaiga. Geresnės net negalėjau tikėtis. Maniau, kad šią savaitę praleisiu kaip niekad ramiai ir štai tau. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad už kiekvieno kampo pažeria tiek daug akimirkų ir progų. Bet ne visas jas turim išnaudoti. Kai kurias iš jų, mes turim perleisti kitiems, nes giliai širdyje žinom, kad tai niekados ir negalėjo būti mūsų. 

                                                                                                                                                             III dalis.        

Žinot, niekados nemaniau, kad turėdama šansą palaikyti normalius santykius, turėti tikrą ir rimtą vaikiną, aš atsisakysiu to.  Galbūt aš bijau įsipareigoti? Galbūt mokykla tėra kažko dingstis? Nes juk kai labai nori, suderinti gali net ir labiausiai nederančius dalykus. O aš... net nesuteikusi progos, ėmiau ir visko atsisakiau. Labiausiai širdį drasko tai, kad net nepabandžiau su juo praleisti daugiau laiko... Gal iš tikrųjų esu beviltiška?.. Kai pagaliau gaunu tai, ko taip seniai troškau, ramia širdimi to atsisakau. Kas man yra? Vaikinas tieek dėl manęs stengėsi, rašė be galo gražius žodžius, o aš jį atstūmiau. Ahh... Greičiau ateitų mokslo metai. Tada bent jau vėl tapčiau tokia užsiėmusi, kad jausmams nebeliktų vietos. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

(per?) daug netikėtumų

Net nežinau, nuo ko pradėti... Vakarykštė diena buvo švelniai tariant keista ir pilna įvairiausių netikėtumų. O viskas prasidėjo nuo to, kai mama, nešdama šiukšles, ant mūsų buto durų rankenos rado uždėtą atvirutę. Grįžusi ji pakvietė mane ir tiesdama atvirutę man, tarė: „čia turbūt tau“ bei plačiai nusišypsojo. Pasimečiau, bet nedelsiant perskaičiau atvirutės turinį, kuris, tiesą sakant, mane dar labiau nustebino: „Labas, mačiau tave 53 autobuso stotelėje. Labai man patikai, tačiau neišdrįsau prieiti. Jeigu norėtum susipažinti ir sužinoti, kas aš, laukiu tavo žinutės numeriu: 86*******“. Labai žavinga panelė esi =)“.  Žinot, viskas pasirodė labai įtartinai ir maniakiškai, juk vis dėl to jis žino, kur gyvenu. Bet aš nebūčiau aš, jei nesurizikuočiau. Tad po geros valandos, kai gavau atvirutę, aš surinkau jo numerį telefone ir paklausiau jo, kada jis matė mane autobuso stotelėje. Gana greitai gavau atsakymą: „Nesitikėjau, kad parašysi. Nustebinai. J Mačiau tave praeitą penktadienį, dar kvepalai tavo labai skanūs. Buvai su tympom, su šviesiai rudu megztuku ir ant platformų, atrodo. Be to, dar vėliau prie tavęs priėjo vaikinukas šviesių plaukų “. Buvau dar didesniame šoke, nes viskas, ką jis rašė, buvo tiesa (o tas vaikinukas, tarp kitko, buvo mano brolis). Atsipeikėjusi, nutariau sužinoti, iš kur jis žinojo, kur aš gyvenu. Pasirodo, jam viską apie mane papasakojo mano kaimynas, kuris gyvena viršutiniame aukšte. Bet visos staigmenos dar toli gražu nesibaigė. Susirašinėdama sužinojau, kad jis gyvena vos už 20 metrų nuo manęs, kitame daugiabutyje. Jis sakė, kad daug kartų matė mane kieme, o vieną kartą net kartu kilome liftu, jis pas savo draugą, o aš namo. Žodžiu, kuo toliau, tuo labiau tapau nustebusi...

Beje, jam dvidešimt vieneri. Taip, penkių metų skirtumas, bet žinokit, kad tikrai nesu naivi. Tikrai nežadu pasiduoti jo komplimentams ir gražiems žodžiams. Tiesiog... dabar paskutinė vasaros savaitė, kurią žadėjau leisti gana ramiai. O vakarykštė diena pažėrė tiek daug netikėtumų... nežinau. Nežinau, kas bus toliau. Tiesą sakant, ir nenoriu žinoti. Nutariau pasiduoti įvykiams ir per daug viskam nesipriešint. Kas bus tas bus. Nes visi šie atsitiktinumai man stebėtinai gerai padeda pamiršti Jį. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Pasiilgau Jo akių

Kuo labiau artėja mokslo metai, tuo labiau tampu susipainiojusi ir pasimetusi. Nežinau ar noriu išvysti Jo veidą rugsėjo 1-osios minioje. Žinoma, metai būtų daug lengvesni, jei Jo mokykloje nebebūtų, jei kiekvieną dieną prasilenkdami koridoriuje neapsimetinėtume, jog nieko nebuvo. Bet... kažkokia mano dalis beprotiškai nori dar bent vieną kartą išvysti Jo rudas gilias akis, trokšta ir vėl pajusti tą nepakartojamą jausmą, kai susitinka žvilgsniai.

 Žinot, bijau ir vėl tapti silpna. Bijau, kad nepajėgsiu atsispirti buvusiems jausmams, kurie, tenka pripažinti, vis dar slypi kažkur viduje.  Nenoriu jaustis ta bejėge būtybe, kuri negali savęs sutramdyti.

Buvau per didelė optimistė. Tikėjausi, kad vasara man padės Jį nustumti į šalį, kad užmerkusi akis nebematysiu Jo veido. Deja. Naktimis, kai namuose visi sapnuoja penktą sapną, aš prisimenu Jį, prisimenu visus tuos pusę mokslo metų, kai mūsų akys užsiiminėjo meile. Ir taip, aš Jį mylėjau. Bandžiau visais būdais tai neigti, nes mintis, kad galima įsimylėti žmogų, kurio net visiškai nepažįsti, atrodė absurdiška. Bet skausmas... skausmas, kurį patyriau ir kuris vis dar drasko širdį, privertė mane sudvejoti.

Dar turiu vilties, kad per šias vasaros paskutines savaites aš stebuklingai Jį pamiršiu. Vis dar viliuosi, kad kai išvysiu Jo veidą, viduje niekas nesukirbės. Juk viltis miršta paskutinė. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Apie mane

Štai ir vėl aš čia. Ir šįkart pasirodau ne su dienoraščio tipo įrašu, kaip įprastai, bet su faktais apie save. Tiesiog nenorėjau, kad iš mano kasdieninių įrašų susidarytumėte klaidingą nuomonę apie mane. Šiek tiek pasistengiau, kad faktai nebūtų per daug sausi (nežinau, kaip tai pavyko, tad vertinkit Jūs).

 Beje, tai jau antra faktų dalis apie mane. Pirmoji buvo parašyta šiek tiek daugiau nei prieš pusmetį: http://rasliavossunetikraoptimiste.blogspot.com/2014/01/pora-faktu-apie-mane.html

Taigi *būgnai ir plojimai*:

• ·         Dievinu sarkazmą. Turbūt aplinkiniai už tai manęs nekenčia, bet... Aš kitaip negaliu;
• ·         Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet aš prisirišu prie smulkmeniškų daiktų. Na, tarkim, dabar labai branginu savo jau labai sunaudotą pieštuką ir be galo nutrintą trintuką. Tiesiog...;
• ·         Man laabai patinka prancūzų knygos ir filmai. Jie tokie nestandartiniai. Bet tai jokiu būdu nereiškia, jog man be galo patinka pati Prancūzija;
• ·         Visada prieš eidama miegoti, atsitraukiu užuolaidas, kad gulėdama lovoje, galėčiau matyti dangų;
• ·         Mane atbaido populiarūs dalykai: filmai, knygos... Viskas, kas šiuo metu sulaukia daug dėmesio, nebeturi šansų sulaukti manojo;
• ·         Jeigu kažkoks vaikinas man patinka, visados bandau užmegzti akių kontaktą, tikėdamasi, jog jis jį pastebės;
• ·         Ant stalo visada turiu popierėlių, ant kurių užsirašau įvairius darbus, kad nepamirščiau;
• ·         Mano rankinuke/ kuprinėje/piniginėje galėtumėte rasti labai daug keistų dalykų: seną, vaikišką,  krikštomamos dovanotą apyrankę; mažą kaspinėlį, padarytą iš popieriaus... Ir jie visi, aš tikiu, neša man sėkmę;
• ·         Mėgstu po kontrolinių, prastos dienos ar tiesiog po sunkių darbų palepinti save vonia su putomis, druskomis ar konfeti... Tai padeda man atsipalaiduoti;
• ·         Negaliu pakęsti tos kvailos mados rašyti žodžius su klaidom SPECIALIAI, pavyzdžiui, vietoj „čia“ – „če“; vietoj taisyklingos galūnės –(i)au  -  –eu (mireu ir pan.). Tiesiog kvaila;
• ·          Aš be galo mėgstu muilo burbulus... Mėgstu juos pūsti ir tiesiog stebėti jų kelionę iki tol kol susprogs (kad ir kaip vaikiškai visą tai skambėtų...);
• ·         Nuo šios vasaros pradėjau ant rankos visada nešiotis plaukų gumytę su kaspinėliu (tarnauja ir kaip įprasta gumytė plaukams, ir kaip aksesuaras);
• ·         Nemėgstu, kai mano lūpos būna sausos, tad nuolatos naudoju balzamą;
• ·         Esu labai ūmaus charakterio;
• ·         Moku pastovėti už save, už sau brangius žmones, ir jeigu reikia galiu griebtis žiauraus keršto;
• ·         Be galo mėgstu klausytis dainų, kurios eina tiesiai iš širdies į širdį... Sunku kažkaip detaliau paaiškinti...;
• ·          Kai patiriu stresą (dažniausiai tai būna per mokslo metus) numetu gana daug svorio, o ir apetitas kartu dingsta;
• ·         Labai mėgstu pieštukus: tiek spalvotus, tiek ir paprastus...
  

                                          Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Gyvatynas artėja

Gerai... Mokslo metai artėja. ****** (mano vardas), tau reikia su tuo susitaikyti ir pradėti pratintis apsimetinėti, kad viskas gerai. Oh... Vien pagalvojus, kad maždaug už trijų savaičių vėl teks eiti į tą gyvatyną, kuriame nuolatos verda paskalos ir tuščių žmonių savęs kėlimas aukščiau visų, mane vimdo. Taip taip, ne aš viena patiriu tą stresą prieš tuos devynis pragaro mėnesius, bet bent jau kiti save guodžia tuo, kad tas dienas padės ištveri draugai. O aš... Aš net nenoriu jų vadinti tikrais draugais. Vien dėl to, kad matau juos penkis kartus į savaitę, kad per kontrolinius padedam vienas kitam, o esant reikalui mokykloje pakovojame vienas už kitą, jie negali vadintis mano draugais. O tuo dar kartą įsitikinau šią vasarą. Tik viena tų „draugių“ manęs nuoširdžiai paklausė: "Kaip vasara ir ar galėtume kada susitikti?". O kur dingo visos kitos, kurios per mokslo metus vis nusižiūrinėdavo namų darbus, klausdavo atsakymų per kontrolinius ir per pertraukas dalinosi įvairiomis tuščiomis paskolomis bei klausė manęs įvairių patarimų?  

Galvoje vis sukasi mintys apie naują mokyklą... galbūt per vėlai susipratau keisti savąją į naują, bet nenoriu rugsėjo 1-ąją išvysti tų apgailėtinų, beviltiškų žmonių veidų. Bet ar kitur bus kitaip? Ar kitose mokyklose irgi nėra tų tuštučių, mokyklinio „elito“ ir pan.? Nemanau. Tikrai labai dėl to abejoju. Na, ką gi. Dar turiu 26 dienas nuteikti save tam neišvengiamam įvykiui. Kažkodėl nededu vilčių, kad man pavyks tai padaryti. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Trumpai

Štai aš ir Vilniuj. Mano mėnesio atostogos užmiesty, prie ežerų, upės ir kitų vandens telkinių, baigėsi. Galbūt ir džiaugčiausi, jog grįžau namo, bet prieš +36 laipsnių temperatūrą nublanksta visi miesto pliusai. Žodžiu, labai laukiu kol atvės bent dešimčia laipsnių, nes tas pragariškas karštis naikina visą mane.

O atostogos Ukmergėje iš tiesų buvo nuostabios... Pro akis prabėga be galo daug atsiminimų, nepakartojamų akimirkų: miegojimas ant batuto (tuo pačiu metu žvaigždžių stebėjimas), pliaupiant liūčiai vaikščiojimas basai po balas, žolę, kiekvieną dieną po kelis kartus maudymasis upėje (ypač įsimintinas buvo labai ankstus rytinis pasiplaukiojimas), susitikimas su seniai matytomis giminėmis... Ahh, tas liepos mėnuo buvo nuostabus, daug geresnis, nei kažkada galėjau tikėtis.

Ir žinot, nors dabar visas rugpjūčio mėnuo bus praleistas Vilniuj, kiekvieną dieną keliantis 05:45, aš pasistengsiu, kad tos paskutinės atostogų 31 diena būtų be galo prasmingos ir įsimintinos. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...