Tiesiog

Kartais man atrodo, jog tu nesupranti, kad mums nėra šansų būti kartu. Aš daug dėmesio skiriu mokslams, mėgstu rašyti, svajoti, būti įdomių žmonių tarpe, mėgstu važinėti autobusais ir stebėdama jų keleivius galvoti, apie ką jie mąsto. O tu... tu gražus aukštas rudaplaukis futbolininkas,vienas iš tų centrinių vaikinų. Tiesą sakant, niekados nebūčiau pagalvojus, jog toks kaip tu atkreips dėmesį į tokį žmogų kaip aš ir atvirkščiai. O gal iš tiesų priešingybės traukia?..

Bandau prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kuris mūsų akių kontaktas buvo lemiamas, po kurio tu pradėjai siekti mano dėmesio. Dabar su šypsena prisimenu, kai aš kartu su klasioke stovėjau prie tavo klasės ir tu savo draugams garsiai sakei kažkokius pokštus... Tu vis atsisukdavai pasižiūrėti mano reakcijos, kuri, deja, nebuvo tokia, kokios tu tikėjaisi... Taip pat prisimenu ir šį penktadienį, kai sujungė mūsų klases ir tu per visą klasę klausei draugo, kuriame mieste šį šeštadienį jums vyks futbolo varžybos. Po visko vėl sulaukiau tavo žvilgsnio. Galiausiai, pasibaigus tai pačiai pamokai ir išeinant tau iš kabineto, tu atsisukai paskutinį kartą ir pasižiūrėjai, ar nulydžiu tave žvilgsniu. Ir taip, aš tai dariau. 

Bet juk mes tokie skirtingi. Be galo skirtingi ir nepanašūs. Nesugalvoju nė vienos bendros temos, apie kurią abiem būtų įdomu šnekėtis. Tad bent jau aš nededu į visą tai vilčių ir būčiau dėkinga, kad ir tu nepamirštum, jog iš "aš" ir "tu" niekados negalės išeiti "mes".  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Galbūt kvaila baimė makiažui

Jaučiausi panašiai: tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą

Pirmoji ir sunkioji savaitė po atostogų eina į pabaigą. Rytoj, penktadienį, atsiskaitinėju anglų.k. kalbėjimą... Na, kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, jog viskas bus gerai. Bet dabar ne apie tai. Šiandien vietoj technologijos pamokų ėjome į Baltupių profesinę mokyklą, kurioje vaikinai ėjo į odos apdirbimą, o mes, merginos, į makiažo pamokėlę. Ir taip išėjo, kad pasisiūliau į tas gretas, kurios bus padažytos makiažą studijuojančių panelių. Tiesą sakant, jaučiausi kaip nugalėjusi dalelę savo baimės rimtai kosmetikai. Niekados nemokėjau ja žmoniškai naudotis, tad tai buvo lyg koks iššūkis. Taigi viskas užtruko daugiau nei pusvalandį ir jau buvau gatava. Rezultatas manęs taip nedžiugino, kaip galvojau, kad džiugins. Per didelis kiekis kreminės pudros ir kitokio velnio, ir tikrai per tamsūs šešėliai mane pavertė į mažiausiai septyneriais metais vyresnę moterį. Bent jau man taip atrodė. Klasiokai (-ės), mokytojos - visi labai gyrė ir sakė, jog atrodau laabai gražiai, bet... aš negalėjau tuo patikėti. Ir ne, tai nėra vienas iš tų atvejų, kai kvailai nepriimi komplimento dėl to, jog nori išgirsti dar ir „nu tu tikrai tikrai puikiai atrodai, nu prižadu“. Aš tiesiog jaučiausi nejaukiai. O dar tas faktas, kad turėsiu grįžt į mokyklą, sėdėt dar tris pamokas ir vaikščiot koridoriais – mane varė į neviltį. Net paskambinau mamai ir paklausiau, ar galiu eiti namo. Nežinau. Jausmas tikrai buvo šūdinas. Kiekvieną dieną einu į mokyklą perbraukusi blakstienas tušu, spuogelius užmaskavusi maskuokliu, lūpas sudrėkinusi balzamu – ir jaučiuosi puikiai. Na, bet šįkart... ... šįkart viskas atrodė kitaip. O dar kai grįžau į savo mokyklą ir teko susitikti be galo daug žmonių, aš tikrąją to žodžio prasme: slėpiau veidą. Dengiau jį nuo visų. Beprotiškai kompleksavau. Pirmą kartą gyvenime taip nežmoniškai stipriai, kad net norėjau prasmegti skradžiai žemę. Net visiškai be makiažo, su visais odos nelygumais ir nuo miego trūkumo pajuodusiais paakiais, aš jausčiausi daaug geriau nei taip kaip atrodžiau tada. Nežinau, ar man pavyko nors kažkiek perteikti ir pavaizduoti tą jausmą, kurį jaučiau visas tas tris pamokos, vaikščiodama koridoriais, o paskui eidama namo.

Dabar, vakare sėdėdama prie kompiuterio, be tos kaukės, su savo netobula oda aš jaučiuosi tobulai. Turbūt visos šios patirties dėka aš labiau pradėsiu vertinti natūralumą.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

P.S. tas makiažas tikrai nebuvo padarytas kažkaip laabai blogai, bet tiesiog, mano nuomone, jis buvo per ryškus ir tikrai ne kasdieniškas, kaip kad sakė, jog bus. 

Jausmai akimis (?)

Kai mūsų akys akimirkai sulieja žvilgsnius, atrodo lyg visas aplinkui esantis chaosas būtų sustojęs. Tą akimirką negirdžiu, ką man sako draugės, negalvoju apie tuoj būsiantį kontrolinį, tą akimirką aš tampu bejėge ir nesivaržydama paskęstu tavyje. Taip, prasilenkimas koridoriuje tetrunka trumpiau nei kelias sekundes, bet jaučiuosi lyg viskas truktų ilgiau už visą amžinybę. Tu nespėji pamatyti mano šypsenos, bet žmonės, praeinantys pro mane, mato, kokia aš laiminga. Net draugės kartais spėja pastebėti mano keistą nuotaikos virsmą iš paniurusios į be galo švytinčią.

Nežinau, ką tuo metu galvoji tu. Žinoma, norėčiau galvoti, kad tu jautiesi lygiai taip pat kaip aš, bet, pripažinkim, tai per daug naivu net man, užkietėjusiai optimistei.

Eh, kaip norėčiau, kad mes turėtume galimybę gerus atsiminimus pakartoti taip, kaip pakartojame patikusį filmą. Norėčiau „atsukti“ visus tavo žvilgsnius, mūsų akių kontaktus ir juos peržiūrėti dar kartą. Deja. Dabar pasikliauju tik atmintimi ir savo užrašytais žodžiais, kurių dėka viską prisimenu daug detaliau ir turiu progą visus jausmus išgyventi beveik iš naujo. Tik dėl to dabar čia ir rašau... 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...