Galbūt kvaila baimė makiažui

Jaučiausi panašiai: tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą

Pirmoji ir sunkioji savaitė po atostogų eina į pabaigą. Rytoj, penktadienį, atsiskaitinėju anglų.k. kalbėjimą... Na, kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, jog viskas bus gerai. Bet dabar ne apie tai. Šiandien vietoj technologijos pamokų ėjome į Baltupių profesinę mokyklą, kurioje vaikinai ėjo į odos apdirbimą, o mes, merginos, į makiažo pamokėlę. Ir taip išėjo, kad pasisiūliau į tas gretas, kurios bus padažytos makiažą studijuojančių panelių. Tiesą sakant, jaučiausi kaip nugalėjusi dalelę savo baimės rimtai kosmetikai. Niekados nemokėjau ja žmoniškai naudotis, tad tai buvo lyg koks iššūkis. Taigi viskas užtruko daugiau nei pusvalandį ir jau buvau gatava. Rezultatas manęs taip nedžiugino, kaip galvojau, kad džiugins. Per didelis kiekis kreminės pudros ir kitokio velnio, ir tikrai per tamsūs šešėliai mane pavertė į mažiausiai septyneriais metais vyresnę moterį. Bent jau man taip atrodė. Klasiokai (-ės), mokytojos - visi labai gyrė ir sakė, jog atrodau laabai gražiai, bet... aš negalėjau tuo patikėti. Ir ne, tai nėra vienas iš tų atvejų, kai kvailai nepriimi komplimento dėl to, jog nori išgirsti dar ir „nu tu tikrai tikrai puikiai atrodai, nu prižadu“. Aš tiesiog jaučiausi nejaukiai. O dar tas faktas, kad turėsiu grįžt į mokyklą, sėdėt dar tris pamokas ir vaikščiot koridoriais – mane varė į neviltį. Net paskambinau mamai ir paklausiau, ar galiu eiti namo. Nežinau. Jausmas tikrai buvo šūdinas. Kiekvieną dieną einu į mokyklą perbraukusi blakstienas tušu, spuogelius užmaskavusi maskuokliu, lūpas sudrėkinusi balzamu – ir jaučiuosi puikiai. Na, bet šįkart... ... šįkart viskas atrodė kitaip. O dar kai grįžau į savo mokyklą ir teko susitikti be galo daug žmonių, aš tikrąją to žodžio prasme: slėpiau veidą. Dengiau jį nuo visų. Beprotiškai kompleksavau. Pirmą kartą gyvenime taip nežmoniškai stipriai, kad net norėjau prasmegti skradžiai žemę. Net visiškai be makiažo, su visais odos nelygumais ir nuo miego trūkumo pajuodusiais paakiais, aš jausčiausi daaug geriau nei taip kaip atrodžiau tada. Nežinau, ar man pavyko nors kažkiek perteikti ir pavaizduoti tą jausmą, kurį jaučiau visas tas tris pamokos, vaikščiodama koridoriais, o paskui eidama namo.

Dabar, vakare sėdėdama prie kompiuterio, be tos kaukės, su savo netobula oda aš jaučiuosi tobulai. Turbūt visos šios patirties dėka aš labiau pradėsiu vertinti natūralumą.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

P.S. tas makiažas tikrai nebuvo padarytas kažkaip laabai blogai, bet tiesiog, mano nuomone, jis buvo per ryškus ir tikrai ne kasdieniškas, kaip kad sakė, jog bus.