![]() |
Jaučiausi panašiai: tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą |
Pirmoji ir
sunkioji savaitė po atostogų eina į pabaigą. Rytoj, penktadienį, atsiskaitinėju
anglų.k. kalbėjimą... Na, kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, jog viskas bus gerai.
Bet dabar ne apie tai. Šiandien vietoj technologijos pamokų ėjome į Baltupių profesinę
mokyklą, kurioje vaikinai ėjo į odos apdirbimą, o mes, merginos, į makiažo
pamokėlę. Ir taip išėjo, kad pasisiūliau į tas gretas, kurios bus padažytos makiažą
studijuojančių panelių. Tiesą sakant, jaučiausi kaip nugalėjusi dalelę savo baimės
rimtai kosmetikai. Niekados nemokėjau ja žmoniškai naudotis, tad tai buvo lyg
koks iššūkis. Taigi viskas užtruko daugiau nei pusvalandį ir jau buvau gatava. Rezultatas manęs taip
nedžiugino, kaip galvojau, kad džiugins. Per didelis kiekis kreminės pudros ir
kitokio velnio, ir tikrai per tamsūs šešėliai mane pavertė į mažiausiai septyneriais
metais vyresnę moterį. Bent jau man
taip atrodė. Klasiokai (-ės), mokytojos - visi labai gyrė ir sakė, jog atrodau
laabai gražiai, bet... aš negalėjau tuo patikėti. Ir ne, tai nėra vienas iš tų
atvejų, kai kvailai nepriimi komplimento dėl to, jog nori išgirsti dar ir „nu tu tikrai tikrai puikiai atrodai, nu
prižadu“. Aš tiesiog jaučiausi nejaukiai. O dar tas faktas, kad turėsiu
grįžt į mokyklą, sėdėt dar tris pamokas ir vaikščiot koridoriais – mane varė į
neviltį. Net paskambinau mamai ir paklausiau, ar galiu eiti namo. Nežinau.
Jausmas tikrai buvo šūdinas. Kiekvieną
dieną einu į mokyklą perbraukusi blakstienas tušu, spuogelius užmaskavusi
maskuokliu, lūpas sudrėkinusi balzamu – ir jaučiuosi puikiai. Na, bet šįkart...
... šįkart viskas atrodė kitaip. O dar kai grįžau į savo mokyklą ir teko
susitikti be galo daug žmonių, aš tikrąją to žodžio prasme: slėpiau veidą.
Dengiau jį nuo visų. Beprotiškai kompleksavau. Pirmą kartą gyvenime taip
nežmoniškai stipriai, kad net norėjau prasmegti skradžiai žemę. Net visiškai be
makiažo, su visais odos nelygumais ir nuo miego trūkumo pajuodusiais paakiais,
aš jausčiausi daaug geriau nei taip kaip atrodžiau tada. Nežinau, ar man pavyko
nors kažkiek perteikti ir pavaizduoti tą jausmą, kurį jaučiau visas tas tris
pamokos, vaikščiodama koridoriais, o paskui eidama namo.
Dabar, vakare
sėdėdama prie kompiuterio, be tos kaukės, su savo netobula oda aš jaučiuosi
tobulai. Turbūt visos šios patirties dėka aš labiau pradėsiu vertinti natūralumą.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
P.S. tas
makiažas tikrai nebuvo padarytas kažkaip laabai blogai, bet tiesiog, mano
nuomone, jis buvo per ryškus ir tikrai ne kasdieniškas, kaip kad sakė, jog bus.
Kaip praėjo anglų kalbėjimas? Man pačiai jie būna visiški drąsos, kūribingumo ir apskritai savęs išbandymai :D Teko kalbėti praeitą ketvirtadienį, žiauriai susijaudinau ir maniau gausianti prastą pažymį, bet penktadienį atsidariusi dienyną gerokai nustebau ir pakvaišau iš džiaugsmo - stulpelyje prie anglų kalbos buvo įraitytas devynetas. !!
AtsakytiPanaikintiDėl makiažo puikiai tave suprantu - pati jaučiuosi visiškai taip pat, o kai mane kas nors padažo, noriu viską nusiplauti ir vėl atrodyti normaliai.
Paskutinėje pastraipoje pateikei super gerą įžvalgą. Man patinka tavo požiūris. Patinka šitas įrašas. Liuks.
Kalbėjimas sekėsi visai gerai, gavau 10, bet... tiesą sakant, jaučiuosi to neverta, nes žinojau, kad galiu geriau... :) Tiesą sakant, tai man anglų kalbėjimai yra beveik pats nelaukiamiausias dalykas ir tai tikrai yra drąsos bei savęs išbandymas... :D Beje, sveikinu su devynetu!
PanaikintiEsu labai dėkinga už gražius žodžius, už tokį ilgą ir nuoširdų komentarą... Ačiū Tau! :)
Cha. Aš net tušu brūkštelėjusi blakstienas jaučiuosi nesavame kailyje, o jei dar ir makiažą man uždėtų, turbūt eičiau rankom veidą užsidengusi. Kai pasidažau (nors to beveik nedarau), jaučiu per didelį dėmesį skiriamą man, matau per daug akių žvilgsnių, o tai man LABAI nepatinka... Jau geriau vaikščioti su spuogu ant kaktos, bet ne su kauke ant veido. :D
AtsakytiPanaikinti-----------------------
Kviečiu užsukti:
http://ciamanourvas.blogspot.com/
Na, man dėmesys patinka. :) Žinoma, būna tokių momentų, kai nori aplinkinius pasiųsti į visas keturias puses, kai trokšti, kad niekas į tave nekreiptų dėmesio ir paliktų vieną, bet... šiaip esu iš tų žmonių, kurie mėgaujasi rodomu dėmesiu, na bet šiuo atveju, kai, tikrąją to žodžio prasme, turėjau ant veido kaukę, man buvo gėda ir, kaip minėjau įraše, norėjau prasmegti skradžiai žemę...
PanaikintiP.S. ačiū labai už komentarą, tikrai labai įdomu paskaityti ir sužinoti kitų mintis, jų išgyvenimus... Ačiū! :)