Ir vis dėlto,
dar nepraradau mokėjimo valdyti žmones. Puikus to įrodymas – dvi „draugės“,
kurios su manim kelias dienas nekalbėjo, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojom, ir
nebe jos mane ignoravo, o aš. Tris dienas žiūrėjau į jas kaip į tuščią vietą,
atsisakiau su jomis kalbėtis ir štai – dabar esu atakuojama jų žinučių ir
skambučių, kuriose jos prašo, kad viską išsiaiškintume.

Taip, gal ir elgiuosi labai kiauliškai, bet nesu iš tų žmonių, kurie lengvai nusileidžia. Aš taip nemoku. Neleidžia man mano gal ir kvaili principai. Niekados negalėjau vaikščioti kažkam iš paskos ir apsimetinėti, kad mane tai tenkina. Negaliu ir viskas.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Labai pažįstamas jausmas, bet aš nepadariau vieno ką padarei tu aš jų neignoravau. Tik dėl to man buvo labai sunku.
AtsakytiPanaikintiP.s. Šis tavo straipsnis privertė susimastyti labiausiai :)
Situacijose, kuriose dalyvauja ne patys maloniausi jausmai, dažnai vadovaujuosi pasakymu: "Geriausia gynyba - puolimas". Tad šiuo atveju, mano gynyba yra ignoravimas...
PanaikintiP.S. Ačiū Tau labai... :)
Autorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti*Paspaudžiu ranka* už tokį poelgį. Ne vieną kartą tai patyriau, bet aš deja nesu toks žmogus, kaip tu. Aš visą laiką nusileisdavau ir sekiodavau kai aiškiai būdavo parodyti, kad aš ten nepageidaujama. Bet dabar vis mažiau lendu kitiems į šikną, ir stengiuosi parodyti, kad ir aš ne pastumdelė! Labai aiškiai ir trumpai išdėstytos mintys, šaunu! :)
AtsakytiPanaikintiLabai Tau ačiū :)
PanaikintiSveikinu ir Tave su tokiu nelengvu, bet būtinu žingsniu... Kartais reikia žmonėms parodyti arba bent jau apsimesti, kad jie tau nereikalingi, jog galiausiai pradėtų tave vertinti... :)
Auksinė žodžiai! :)
Panaikinti