(Per daug?) principinga

Ir vis dėlto, dar nepraradau mokėjimo valdyti žmones. Puikus to įrodymas – dvi „draugės“, kurios su manim kelias dienas nekalbėjo, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojom, ir nebe jos mane ignoravo, o aš. Tris dienas žiūrėjau į jas kaip į tuščią vietą, atsisakiau su jomis kalbėtis ir štai – dabar esu atakuojama jų žinučių ir skambučių, kuriose jos prašo, kad viską išsiaiškintume.

O viskas prasidėjo nuo to, kad ketvirtadienį, po pirmos pamokos, jos išėjo iš klasės ir paliko mane vieną. Lygiai tas pats buvo po antros pamokos – likau vaikščioti po koridorius viena. Viduje jaučiausi klaikiai. Penktadienį – situacija vėl buvo lygiai tokia pati. Nepatikėsit, bet grįžus iš mokyklos, paplūdau ašaromis. Nors dabar supratau, kad to visai nereikėjo. Per savaitgalį įtikinau save, kad man tokių „draugių“ nereikia, kad geriau jau išdidžiai vaikščiosiu viena nei kažkam sekiosiu iš paskos. Ir štai atėjo pirmadienis. Jos man – tuščios vietos, į kurias nenukrypsta nė vienas mano žvilgsnis. Štai čia aš paėmiau viršų. Įsitikinau, kad žmonių ignoravimą įvaldžiau nepriekaištingai. 

Taip, gal ir elgiuosi labai kiauliškai, bet nesu iš tų žmonių, kurie lengvai nusileidžia. Aš taip nemoku. Neleidžia man mano gal ir kvaili principai. Niekados negalėjau vaikščioti kažkam iš paskos ir apsimetinėti, kad mane tai tenkina. Negaliu ir viskas. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...