Dabar jau apie nieką

Jis vadino mane Mažąja Princese. Mažąja dėl to, jog manąsias akis nuo jo skyrė apie 10-15 centimetrų. Visas laikas, praleistas su juo, buvo beprotiškai geras. Bet... net ir tada, kai jis, žiūrėdamas į mano akis, artinosi prie mano lūpų, aš žinojau, kad viskas nesibaigs gerai. Jis vienas iš tų gatvinių. Vienas iš tų „blogiukų“. Niekados, niekados negalvojau, kad jis atkreips dėmesį į mane, o aš – į jį. Bet pasirodo, klydau.

Tos gilios rudos akys varė mane iš proto. Ir nesvarbu, kad draugės nuolatos kartojo, jog jis ne man, jog susidėdama su juo, paaukosiu ne tik draugus, bet ir mokslus, į kuriuos tiek daug laiko ir pastangų investavau.  Bet po velnių, juk tai JIS. Kaip įmanoma atsispirti jo dieviškiems veido bruožams, iš proto vedančiam balsui, giliom akim bei tiems prakeiktiems saldiems žodžiams.

Nors viso to pabaiga atėjo daug greičiau nei vienas iš mūsų galėjo tikėtis, bet pakartočiau visas nuodėmes dar kartą. Dar kartą leisčiau sau pajausti jo šiltas tvirtas rankas, apsivijusias aplink mano liemenį, leisčiau sau vėl paragauti jo iš proto varančias lūpas ir... leisčiau sau naiviai tikėtis, kad pabaiga bus kita. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...