Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai"

Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“ (304psl.)

Knygos nugarėlė sako: „Mūsiškiai“ – knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasarą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė autorė.

„Mūsiškiai“ – stiprios moters knyga stipriems. Tiems, kurie neužsimerkia prieš tiesą, tikėdamiesi, kad ji išnyks.“

Mano nuomonė/ mąstymai pamąstymai: ši knyga mane sukrėtė ir supažindino su žiauria realybe – Lietuvoje žydus žudė tūkstančiai lietuvių... Apie tai nebuvau daug girdėjusi, todėl likau nemaloniai nustebinta. O skaitydama pirmąją knygos dalį (knygoje pateikiamos dvi dalys: pirmoji „Kelionė į tamsumas“, antroji „Kelionė su priešu“) net buvau įsižeidusi ir pasipiktinusi, jog „kuo čia ta autorė mane kaltina?“. Kad ir kaip juokingai tai beskambėtų, bet iš tiesų skaitydamas jautiesi lyg pats būtum vienas iš žydšaudžių. Ir tas jausmas, savaime suprantama, nėra pats maloniausias... Tas svetimos gėdos ir kaltės jausmas...

  Kaip jau minėjau, knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji – labiau faktinė: daug nuotraukų, išrašų iš archyvų, prisiminimai ir prisipažinimai gyvų liudininkų. Antroji dalis – tai autorės kelionė po Lietuvą kartu su „Lietuvos priešu“, nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu. Ši knygos dalis mane labiausiai sukrėtė ir privertė susimąstyti.

  Žinot, šią knygą perskaičiau labai tinkamu laiku. Dabar, kai pasaulį vis dažniau sudrebina terorizmo išpuoliai, kurių metu visiškai nutraukiami arba suluošinami tūkstančiai žmonių gyvenimų, nenoromis pradedi užduoti sau krūvą klausimų: kodėl žmonės žudė/žudo vieni kitus? Kur buvo ir yra Dievas, kai vyko karai, Holokaustas, kai teroristų sunkvežimis įsirėžia į tirštą minią?.. Ši Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai" man pateikė bent dalinius atsakymus, kurie kol kas mane tenkina.  

Mano įvertinimas: 3.5/5

 p.s. komentaras dėl tokio įvertinimo: būčiau rašiusi stiprų 4, bet mano nuomonę pakeitė šis straipsnis http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jusiskiai-mums-ne-musiskiai/221503 , kuris privertė kitaip pažvelgti tiek į rašymo stilių, tiek į pačią autorę ir jos siekius. Vis dėlto pirmiausia siūlau Jums patiems perskaityti knygą, o tik vėliau šį straipsnį, nes priešingu atveju bijau, jog straipsnis Jus nuteiks neigiamai ir Jūs net nepaimsit šios knygos į rankas (dėl ko būtų labai gaila)...

Terry Hayes "Aš esu Piligrimas"

Terry Hayes romanas „Aš esu Piligrimas“(544psl.)

Knygos nugarėlė sako: (šiuo atveju pateikiu aprašymą iš paskutinio puslapio, kur parašyta visa knygos informacija) „Apokaliptinė bioteroristinės atakos vizija. Neįprasto, įdomaus nusikaltimo tyrimas išsirutulioja į gąsdinančias lenktynes su laiku, siekiant nuo pražūties apsaugoti Ameriką. Ieškodamas beveidžio vyro, kuris Viešpaties vardu ketina įvykdyti pasibaisėtiną masinę žmogžudystę, slaptasis agentas, pravarde Piligrimas, pradeda kelionę nuo viešos egzekucijos Mekoje ir per nacių mirties stovyklą Elzase bei Hindukušo kalnų tyrus nusigauna iki apleistų griuvėsių Turkijos pakrantėje.“

Mano nuomonė/ mąstymai pamąstymai: tiesą pasakius, pirmi 50/60 psl. man buvo kankynė, vis kirbėjo mintis padėti knygą į šalį, bet manasis principas visados suteikti bet kokiai knygai šansą, t.y. perskaityti bent 50psl., neleido to padaryti. Ir net nežinau, ar ta pradžia iš tiesų buvo tokia nuobodi... Galbūt tai buvo mano problema, nes vis dar gyvenau praeitos knygos (Jaume Cabré romano „Prisipažįstu“) nuotaikomis. Kad ir kaip ten bebūtų, įveikus tuos pirmus 50 psl., situacija pradėjo gerėti. O dabar, kai jau esu perskaičiusi šią knygą, galiu pasakyti, kad man patiko. Nors ir nesu detektyvų, knygų-trilerių gerbėja, bet šis romanas mane įtraukė. Veiksmo daug ir skaitydama taip ir įsivaizdavau visą pastatytą filmą. Nes tikrai tenka pripažinti, o ir iš autoriaus padėkos gale susidarau įspūdį, jog knyga buvo parašyta filmui. Tad veiksmo fanatikams šis trileris turėtų būti lyg delikatesas.

Mano įvertinimas: 3/5

Jaume Cabré „Prisipažįstu“

Jaume Cabré romanas „Prisipažįstu“ (784 psl.)

 Knygos nugarėlė sako: „ Amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus prisiminimuose atgimsta ankstyvos vaikystės vaizdiniai. Paslaptinga biblioteka, rūstaus tėvo kabinetas, rankraščiai, antikvarinių prekių parduotuvė, senovinės knygos ir neįkainojamas XVIII amžiaus smuikas. Tačiau Adriano Ardevolio prisiminimai neapsiriboja vien tik pokario Barselona. Jis seka visą savo giminės istoriją ir žingsnis po žingsnio atranda, kad ji yra paženklinta blogio prisilietimo. Keliaudami kartu su herojumi per istorines Europos epochas bei laikmečius, sužinome, kad blogis yra įleidęs šaknis į žmogiškąją prigimtį.  

    Monumentaliame romane PRISIPAŽĮSTU savo vaidmenis atlieka daugiau nei du šimtai veikėjų, veiksmas vyksta keturiose šalyse ir apima net septynis Europos istorijos amžius. Nuo viduramžių Ispanijos inkvizicijos iki XX amžiaus nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų – visur pastebimas tas pats pykčio, baimės ir neapykantos, godumo ir keršto pėdsakas. Šiame daugiasluoksniame kūrinyje persipina žmonių likimai, keičiasi laikai, vardai ir pavardės, bet blogio prigimtis išlieka nepakitusi.“

  Mano nuomonė/ mąstymai pamąstymai: likau sužavėta. Ir nors knygos apimtis iš pradžių šiek tiek gąsdino (784psl.), bet su pasimėgavimu perskaičiau per dvi savaites. Knyga neeilinė, o ir rašymo stilius užkabina akį. Sakydama tai, turiu omeny, jog toje pačioje eilutėje iš Antrojo pasaulinio karo laikmečio galite atsidurti viduramžiuose. Tad jeigu skaitote neįdėmiai, galite likti kaip ant ledo: juk teks skaityti puslapį iš naujo, bandant surasti vietą, kurioje pamėtėte veiksmo laiką. Prisipažinsiu, kelis kartus taip dariau. Labai glumino tas staigus tiek laiko, tiek vietos pasikeitimas. O kur dar veikėjų gausybė... Gerai, kad gale yra surašyti visi arba bent jau dauguma veikėjų (beje, tai pastebėjau tik įveikusi trečdalį knygosJ). Kad ir kaip ten bebūtų, šis romanas man paliko neišdildomą įspūdį. Ir tikrai tikrai žinau, jog ateity šią knygą skaitysiu dar kartą.

Mano įvertinimas: 5/5

Anglų kalbėjimas(egzaminas)

Aaaaa!!!! Išgyvenau anglų kalbėjimą/egzaminą!! Ir išgyvenau dar visai puikiai, žinant, jog kalbėjau dialogą su žmogum, su kuriuo niekados iki tol nebuvau net žodeliu persimetusi... Apskritai, labai savimi didžiuojuosi. Dar 12 klasės pradžioje vos pagalvojus apie anglų kalbėjimą, nukrėsdavo šiurpas. Tai atrodė vienas baisiausių egzaminų. Kažkaip vis nesugebėdavau persilaužti, nors ir dalyvavau anglų kalbos stovykloje, kur vadovai – savanoriai iš kitų šalių. Žodžiu, kad ir kaip bandžiau save išstumti iš komforto zonos ir priversti bendrauti angliškai, gaudavosi tik šnipštas. Bet galiausiai pasibaigė pirmasis pusmetis, atėjo kovo mėnuo ir supratau, kad pats laikas dar labiau susiimti, ir su drauge nutarėme pasilikinėti po pamokų, „paaukoti“ savo „langus“ ir tiesiog atlikinėti praeitų metų kalbėjimo užduotis. Ir tai tikrai padėjo. Atlikusios krūvą tokių užduočių, pastebėjome, kad kalbėjimo temos dažnai kartojasi (o ir šiais (2017m.) egzamine kalbėjau tema, kuri buvo beveik identiška vienai 2016m. užduočiai). Tad viskas įmanoma, tik reikia įdėti daug darbo.

Ak, ir kalbant apie patį kalbėjimo egzaminą... Kadangi turiu iš anglų 9 (šis pažymys susidėjo beveik tik iš klausymo, skaitymo, rašymo, gramatikos užduočių), žinojau, kad irgi gausiu partnerį su 9 (kurio kalbėjimas turbūt ir atitinka šį pažymį, o ne taip kaip manasis). Kaip jau minėjau, kalbėjau su beveik nepažįstamu žmogum, ir maniau, kad tai pridės laabai daug jaudulio, bet klydau. Kažkaip viskas įvyko priešingai – pasijaučiau drąsiau ir pasakiau sau, kad negaliu sugadinti žmogui gyvenimo su savo prasta(?) anglų kalba, tad turiu pasirodyti kaip įmanoma geriau. Tai ir padariau. Bet žinot, kada yra baisiausia? Ne, ne tada, kai Tu sėdi prieš vertintojus ir žinai, kad tuoj kalbėsi. Ne, tą akimirką nebuvo nė truputį jaudulio. Didžiausias nerimas apima tas kelias minutes iki pakvietimo į ruošimosi patalpą. Tada yra baisiausia. Bet jau kai gauni kalbėjimo užduotį ir prasideda 15min. pasiruošimas, nėra baisu. Nes supranti, jog niekur nebepradingsi, turi tai padaryti.

Tiems, kurie irgi nelabai draugauja su anglų kalbėjimu, pateikiu kelis patarimus:

• Kuo anksčiau pradėkite kalbėti pagal ankstesnių metų užduotis. Susitarkite su drauge(-u), atsispausdinkite užduotis, nusistatykite 12min. pasiruošimui (egzamine skiriama 15min., bet aš patariu pasilikti dar kelias minutes tiesiog tam, kad dar grįžtumėt prie monologo, prisimintumėt/pasibrauktumėte, ką svarbu paminėti). Galiausiai padarę tokių užduočių bent 15, pamatysite, kad temos kartojasi, o ir gavę kalbėjimo užduotis klasėje, nebeišsigąsite. 
• Klausykite daugiau BBC radijo, žiūrėkite filmus angliškai, skaitykite šia kalba ir naujienų portalus, o gal net ir knygas. Praplėsite savo žodyną.
• Beje, susirašykite ant lapo labiausiai jums patinkančias fraze (pvz., „To my way of thinking“, „Moving to the next point“, „Maybe you‘ve got a point, but...“, „I haven‘t given that a great deal of thought before“ ir pan.). Išmokite jas ir kalbėdami stenkitės kuo daugiau jų vartoti.
• Galiausiai, patikėkite savim, kad galit persilaužti. Nes tikrai tikrai galit. Aš gyvas to įrodymas. Tiesiog reikia praktikos. Daug daug praktikos. 

:))))

Nedalyvausiu šimtadienyje ir kt. šventėse?..

  Gerai. Yra viena „problema“. Nedalyvausiu šimtadienyje, paskutiniame skambutyje ir net išleistuvėse. Negaliu, o gal tiksliau - nenoriu. Bet ir normalios priežasties tam neturiu. Tiesiog žinau, kad tose šventėse jausiuos blogai. Ne, nebūčiau ten viena, o ir apsirengt turėčiau ką... Problema yra tame, kad aš nepatiksiu sau. Ir nepatiksiu sau beprotiškai. Negaliu apsakyt to jausmo, kurį žinau, kad jausiu būdama ten. Vien apie tas šventes pagalvojus, mane suvimdo. Ir to tikrai neperdedu. Turbūt problema yra manyje, mano mąstyme ir požiūryje. Bet... aš negaliu teigti, kad sau nepatinku. Turiu omeny, kad nedrįsčiau priskirti savęs prie tų žmonių, kurie savęs nemyli ir yra sau negražūs. Ne. Per savo 19-iolika metų sugebėjau susitaikyti su savo išvaizda, bet...vis vien nenoriu dalyvauti iškilmingose (?) šventėse, nes žinau, kad sau nepatiksiu. Ir net nesuprantu, kokia čia ta normali problema. Aš net pati to nesuvokiu, o dar turiu kažkokiu būdu tai paaiškinti aplinkiniams. Patikėkit, beprotiškai sunku atsilaikyti prieš visus raginimus eiti į visas šias šventes, nes, anot jų, vėliau gailėsiuos. Taip, pripažįstu, greičiausiai gailėsiuos. Bet šiai akimirkai aš vis vien nenoriu ten dalyvauti. Aš tiesiog žinau, kad jausiuos toje aplinkoje blogai. Ir taip, galėčiau apsimetinėti, kad viskas gerai, galėčiau būdama ten šypsotis ir džiaugtis aplinkiniais, bet viduje aš byrėsiu į gabalėlius. Ah... ar leisdama sau ten nedalyvauti, elgiuosi per daug savanaudiškai?.. 

2016-ųjų mylimiausios knygos

       Nežinau, ar jau per vėlu daryti kažkokias praeitų metų apžvalgas, bet... Na, jeigu vis dėlto tai skaitot, reiškia padariau. Ir padariau ne bet kokią apžvalgą, o būtent knygų. Nusprendžiau, jog negaliu ramiai gyventi kol su pasauliu (ar jo mažyte dalimi) nepasidalinau savo atrastomis, kvapą gniaužiančiomis knygomis. 2016-aisias iš viso perskaičiau 29 knygas ir drąsiai galiu teigti, jog praėjusieji metai buvo skaitymo metai. Ir taip, galbūt atrodo, kad knygų nėra tiek daug, bet, kaip sakoma, svarbu kokybė, o ne kiekybė.:) 

      Nieko nelaukdama pateikiu apačioje labiausiai sužavėjusias ir užbūrusias knygas. P.s. knygos sudėliotos atsitiktine tvarka.

•     Jodi Picoult „Kai tu išeini“ – ši knyga buvo pirmoji, kurią perskaičiau 2016-aisiais metais. Ir jau tada žinojau, kad ji bus viena mylimiausių mano knygų. Papasakota istorija neeilinė, tikrai ilgam įsirėžianti į atmintį ir paliekanti pėdsaką skaitytojo gyvenime. Ir tai tikrai nėra kažkoks pigus romaniūkštis. Tikrai, nė iš tolo. Ypač sužavi laukinė gamta, dramblių gyvenimas, apie kurį, galiu Jums prižadėti, sužinosite tikrai labai daug, ir jei anksčiau nemėgote šių gyvūnų, tikrai juos pamėgsite arba bent jau būsite sužavėti jų gyvenimo būdu. Apskritai, tai viena iš tų knygų, kurią suryji per kelis vakarus, net jei apimtis ~400psl.

•      Herbjørg Wassmo “Dinos knyga” – stipri knyga ir stiprūs veikėjai. Būtent toks apibūdinimas pirmasis šauna į galvą prisiminus šią knygą. Iš tiesų tai istorija apie nepaprastai stiprią(tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme) merginą/moterį, patyrusią vaikystėje tokią traumą, kuri padarė įtaką visam jos gyvenimui. Dina – valdinga moteris, gaunanti viską, ko tik ji užsigeidžianti. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visa knyga tik apie vieną veikėją, iš tikrųjų taip nėra. Romane persimina kelių žmonių likimai. Ir jei taip nutiks, kad paimsite šią knygą į rankas, prašau, „nenurašykite“ jos perskaitę  ~20psl. Įveikite bent 40/50psl. ir tada sau prisipažinkit, ar išdrįsit likti su šia galinga, stipria veikėja.

•       Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ – taip taip, gerai perskaitėt – tai ta pati knyga, kurią rekomenduoja/liepia skaityti mokykloje. Nuoširdžiai pasakysiu, man patiko. Ir net nebuvau viena iš tų, kuriai reikėjo „įsivažiuoti“. Nuo pirmų puslapių man jau buvo įdomu ir nereikėjo kažkokios paskatos/prievartos toliau tęsti skaitymą. Po šios knygos visiškai kitaip žiūriu į kunigų kelią pasirinkusius žmones, o ir šiaip galiausiai supratau, kad kunigai – lygiai tokie patys žmonės. Ah, juokingai tai nuskambėjo, bet... tiesiog jei iš skaitančių šią mano apžvalgą yra tų, kurie baigė mokyklą ir taip ir neatsivertė šios „baisios“ knygos, tai sakau, gal su naujais atėjusiais metas pabandykit?

•        Patrick Süskind “Kvepalai. Vieno žudiko istorija” – tik iš pavadinimo neišsigąskit tie, kurie nemėgsta skaityti detektyvų. Ši knyga tikrai nėra šio žanro. Bent jau man - tai yra stebuklinga istorija, nutolusi nuo realybės (dėl šito galima ir pasiginčyti). Geniali knyga apie genialų žmogų-perfumerį, kuris turi ypatingai stiprią uoslę ir užuodžia visų žmonių, išskyrus savo pačio, kvapus. Šis veikėjas Jums pasirodys arba kaip didžiausias genijus, arba kaip visiškas beprotis. Nors galų gale, ši knyga yra apie žmogų, kuris tiesiog beprotiškai nori būti toks pats kaip ir kiti.

•     Sigitas Parulskis „Tamsa ir partneriai“ – tai pirmoji mano skaityta S.Parulskio knyga ir tikrai galiu teigti, kad ateity šio autoriaus knygos atsidurs mano rankose dar ne vieną kartą. Bet kalbant apie šią jo knygą, na, įdomi ir vietomis sukrečianti istorija apie fotografą Vincentą, kuris mainais už gyvybę priverstas tarnauti esesininkui, t.y fotografuoti žydų žudynes. Nežinau, nenoriu kažko daugiau išduot, tik pasakysiu, jog šioje knygoje surasite daug citatų, kurių tiesiog negalėsite neužsirašyti. Štai viena iš daugelio: „Žmonės labai greitai nusirita. Vos tik randa progą virst gyvuliais, tuojau pat jais ir virsta. Teisinasi, esą aplinkybės privertė. Jokios aplinkybės negali priversti nebūti žmogumi.“

     
     Turbūt būtų tiek... Tik paminėsiu dar keletą knygų, kurios tikrai vertos paminėjimo, bet dėl mano tingėjimo nėra detaliau aprašytos čia: Halina Korsakienė „Susitikimai“; Dalia Grinkevičiūtė „Lietuviai prie Laptevų jūros“; Balys Sruoga „Dievų miškas“; Vanda Juknaitė „Išsiduosi balsu“; Albert Camus „Maras“; Primo Levi „Jei tai žmogus“; Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mąstymai, apmąstymai

Kažkada anksčiau šitame savo blog'e kontempliavau, ar žmogus gali iš tiesų pasikeisti. Galbūt jis tiesiog parodo kitą savo kaukę arba viduje ilgai besislėpusį ir galiausiai išlindusį į viešumą savo vidinį tikrąjį „aš“?.. Tai va. Man atrodo aš būtent tą pastarąjį ir išlaisvinau. Noriu tikėt, kad pagaliau tas mano (nebe)vidinis „aš“ yra tikrasis ir daugiau nebeišlys koks tai šviežio oro gurkšnio reikalaujantis kitas vidinis „aš“. Kažkaip absurdiškai visa tai nuskambėjo. Bet dabar kaip tik mokykloje nagrinėjame Absurdo literatūrą, tad galbūt viskas ne taip jau ir ne į temą.

Taigi grįžtu prie ankstesnių savo minčių... Man atrodo (o galbūt iš tikrųjų man tik atrodo???), kad pasikeičiau į tą „teigiamą“ pusę. Pagaliau beprotiškai įsimylėjau gyvenimą ir džiaugiuosi kiekviena maža akimirka: nepažįstamojo šypsena, pasisveikinimu su kaimynais, sutiktu gatvėje šuniuku, draugės (-o) gautu puikiu pažymiu. Kalbant apie paskutinį paminėtą dalyką, aš iš tiesų pradėjau nuoširdžiai džiaugtis kitų pasiekimais. Ir prisipažinsiu, man tai didelis žingsnis į priekį, nes anksčiau bent su kruopelyte pavydo žvelgdavau į kito gautą geresnį pažymį. O dabar tas jausmas paprasčiausiai dingo. Nematau dėl ko turėčiau nepagirti klasiokės puikaus rašinio ar nepasididžiuoti jos tobulėjimu kažkokioje srityje. Ir tai darau visiškai nuoširdžiai. Pripažinkim, to nuoširdaus pasigėrėjimo kito žmogaus darbu, nuoširdaus pagyrimo ir paskatinimo žengti toliau mūsų mokyklose (turiu omeny, klasės kolektyve) labai trūksta. Tad be galo džiaugiuosi, jog šioje dabartinėje mano klasėje netrūksta tokių žmonių. Galbūt vien tik jų dėka aš ir tapau tuo „geresniu“ žmogumi?

O Tau, beskaitančiam visa tai, linkiu daugiau šypsotis ir mylėti. (Įsi)mylėti gyvenimą, žmones, save ir nebijoti skleisti tos meilės visiems visiems aplinkui. Galbūt kaip tik Tavo šypsenos, gero elgesio pavyzdžio ir trūksta tokiam žmogui kaip aš, kuris iki tol visados buvo pavydus ir neigiamą emociją spinduliuojantis monstras. Kai geriau pagalvoji, argi sunku visiems dovanoti meilę?..