2013 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Kitoks įrašas apie Jį

22:58 val.pasigirsta telefono pypsėjimas reiškiantis, jog kažkam parūpau . Ko jau ko, bet Jo numerio ekrane visiškai nesitikėjau išvysti. Po pusės metų manęs ignoravimo, Jis nusprendė vėl man pasirodyti. Nežinojau ką atrašyti ir ar išviso reikia, kad atrašyčiau. Žinot, anksčiau pagalvodavau, kad jeigu Jis man vėl parašytų, pasiųsčiau Jį kuo toliau nuo savęs, išvadinčiau tokias žodžiais, kad vadinti mane „miela“ nebenorėtų. Bet taip galvojau anksčiau. O dabar, kai iš tikrųjų Jis apsireiškė, aš nebežinau ką daryti. Ir... išskydau. Parašiau jam, kad pasiilgau. Ohh... Why??? Vėl prasidės tas dūmimas akių. Taip, žinau, kad negalima aklai pasitikėti žmonėmis ir juo aš visiškai nepasitikiu, bet... Kažkas viduje man neleidžia Jį atstumti. Tiek kartų mane įskaudinęs, Jis vis dar užima dalelę mano širdies.  Visiškai Jo nekaltinu dėl to, jog mane skaudina. Pati kalta. Žinau tai. „Kartais duoti kažkam antrą šansą yra tas pats, kaip duoti antrą kulką žmogui, kuris iš pirmo karto į tave nepataikė “. Net ne antrą kartą Jam atleidžiu, o Jis tuo pasinaudodamas taip pat dažnai įremia man ginklą į nugarą, kai mažiausiai to tikiuosi. Ahh... Kalta tik aš. 

Esu įsitikinusi 110 procentų, kad liksiu vėl įskaudinta. Bet man tiesiog nekyla ranka, Jam parašyti žodžius, už kuriuos, greičiausiai, gaučiau bilietą pirma klase į pragarą. Žinau, kad Jis tų žodžių vertas, bet... Negaliu. Kol kas negaliu.



Įkvėpti iškvėpti. Reikia nepamiršti kvėpuoti. 


Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... Atleiskit, jei mano apkabinimas bus šiek tiek dusinantis, bet man žūtbūt reikia kažką stipriai apsikabinti. 

7 komentarai:

  1. I know that feel bro. Mane labiausiai nervina tai, kad kai žmogaus nėra šalia ir tu jo nematai, gali sakyt bet ką - "Neberūpi", "Kitą kartą neišsilydysiu", "Juk jis nieko neturi, kam man jo reikia?". Tačiau kai vėl pamatai, kai jis vėl grįžta, supranti, kokia vis dėlto silpna esi. Ahhh. Tie jausmai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais be galo noriu nieko nejausti. Būti šalta jam ir visiems kitiems, kurie nors mažiausia dalimi mane įskaudino. Deja... Kol kas neįvaldžiau šito "meno". Džiugu, kad bent jau dar yra žmonių, turinčių panašių problemų kaip aš...

      Panaikinti
  2. Sveikutė!:)
    Apsilankyk ir pas mus - gal patiks :))
    ~~~
    http://iausiosdrauges.blogspot.com/

    AtsakytiPanaikinti
  3. Skaičiau lyg apie save. beveik 3 metus taip pat elgiausi, bet galiausiai užsispyriau ir štai.. du mėnesiai visiško ignoravimo. Žinok, padeda. Iš pradžių atrodo, kad balsu imsi rėkti iš to noro atrašyti, bet vėliau pripranti ir susigyveni su tuo, kad saugant savo orumą tenka atsisakyti kai kurių žmonių ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tavo komentaras dar labiau mane paskatino tam žingsniui, kurio vis dar neprisiruošiau žengti... Ačiū Tau ;))

      Panaikinti
  4. O aš manau, kad visi verti antro šanso. Juk ir pati norėtum jo, jei padarytum klaidą, bet būtum pasiryžus ją ištaisyti? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gintarija, visiškai su Tavim sutinku. Antro šanso nusipelnė beveik visi, bet... Manau, šis atvejis kitoks. Šį kartą, aš žinau, esu įsitikinusi, kad liksiu vėl įskaudinta, tad... turbūt nebelieka nieko kito, kaip tik palikti jį anksčiau, nei spėjo vėl sudaužyti mano jausmus... ;)

      Panaikinti