Pavėluotos naujienos

Vasara. Pagaliau vasara. Na, galbūt šiek tiek pavėluotos „naujienos“, bet tik dabar turėjau laiko prisėsti ir žmogiškai kažką suregzti apie šiandieninį gyvenimą. Taigi tadadadam (*būgnai*), pakyla teatro uždanga ir scenoje pasirodo... ... tamsa. Žiūrovai, sėdintys galinėse eilėse, mato tik akliną ir begalinę tamsą. O tie, kurie nepagailėjo pinigų ir dabar turi teisę sėdėti visai šalia scenos, mato kai ką daugiau. Jie turi progą pamatyti visai mažus šviesos spindulėlius, atsirandančius taip pat greitai, kaip ir pradingstančius. Ahh... Panašiai viskas vyksta ir realiame mano pasaulėlyje. Žmonės, kurie anksčiau skyrė man dėmesio, nepagailėjo savo laiko, dabar gali pamatyti mane iš arčiau, pabandyti mane suprasti. Net nesivarginu kalbėti apie tuos, kurie apsimeta manimi susidomėję arba nuolatos dalinasi tik savo problemomis. Jie visada matys tik mano nugarą (nenorėjau garsiai įvardinti žemiau esančios vietos). Kažkaip užsitęsiau...

Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, kad mano gyvenime dabar nieko „kažko tokio“ nevyksta. Bet iš tiesų viduje aš verdu. Verdu nuo to, kaip noriu nebeeiti į mokyklą, nebematyti tų, iki gyvo kaulo įgrisusių, veidų, nebegirdėti tų tuščių paskalų ir pasakojimų. Dieve, nebenoriu bijoti koridoriuje susitikti Jo akis. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų, bet jis nepriėmė manęs į draugus (facebook‘e), o mano klasiokę – priėmė. Taip taip, vaikų darželis. Bet... Tiesiog kodėl? Kodėl man rodė tiek išskirtinio dėmesio, o socialiniame tinklalapyje net nesuteikė šanso pabendrauti ir normaliai susipažinti? Gerai. Stengiuosi apie tai negalvoti. Tai Jo praradimas, ne mano.

Ahh... Greičiau šita savaitė pasibaigtų. Va tada prasidės tikrasis gyvenimas (kaip vaizdžiai nuskambėjo...).

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...