2014 m. gegužės 13 d., antradienis

Vėl laiminga

Nežinau, ar kažką suprasit... Labai daug kas pasikeitė. Mintys apie žmogų, kuris figūravo mano paskutiniuose įrašuose, pasitraukė šalin. Bet... atsirado dar kitas vaikinas... Tad linkiu sėkmės susigaudant šiame įraše!

Gerai. Darosi nebejuokinga. Visam pasauliui parodėm, kad Europa TOKIUS toleruoja. Vyras, apsirengęs moteriškais drabužiais, su didžiuliu kiekiu makiažu, laimėjo Euroviziją. Pirma vieta. Tiesiog neturiu tam žodžių. Ir net nenoriu pagalvoti, kas laukia ateityje. Gerai... Gal jis/ji visai gerai dainuoja, bet bent jau mano manymu, už jį dainuojančių buvo geriau (Ispanija..?). Na, čia mano nuomonė. Norėjau ją užrašyti, nes manau, kad ateityje bus įdomu paskaityti, ką apie TOKIUS žmones galvojau būdama 16-iolikos.

Kitas dalykas, šiek tiek kaitinantis kraują, yra tai, kad jau apie dvi savaites gyvenu be interneto. Tą prasme, gerai, be įvairiausių socialinių tinklų gal ir galiu apsieiti, bet be googlės... Jaučiuosi kaip akmens amžiuj. Gegužės mėnuo, įvairiausio plauko atsiskaitomieji darbai (pradedant nuo muzikos, dailės, technologijos, baigiant matematika, fizika, anglų.k. ...),o aš – be interneto. Dieve Marija. Na, bent jau yra kitas kompiuteris, kuriuo šiek tiek galiu pasinaudoti, kai labai, labai reikia (blogo/dienoraščio rašymas irgi įeina į tą „labai labai reikia“.).

Ir vis dėlto, nei vienas iš šių dalykų neprivertė mano laimingos nuotaikos pasitraukti į šalį. Per daug pasiilgau šio jausmo, kad dabar tiesiog leisčiau jam išeiti dėl tokių dalykų, kaip transvestito Eurovizijos laimėjimas ar interneto nebuvimas. Ahh... Ši diena buvo viena iš geriausių... Ir...tai beveik vien tik ****** (jo vardas) dėka. Tai jis nulydėjo mane žvilgsniu, kai pro jį praėjau (atsigręžus pro petį pamačiau, kaip jis pasukęs galvą žiūri į mane), o vėliau prasilenkiant koridoriuje mūsų akys susitiko. Tai kažkas nerealaus. Ačiū Jam...


Žinot, pabandžiau paskaityti savo įrašus iš šalies, ir supratau vieną dalyką: esu toks žmogus, kuris be jokios simpatijos negali gyventi, negali būti laimingas. Ir... Visai neatmetu galimybės, kad galiu viską (jo žvilgsnius, akių susikirtimus) išsigalvoti vien dėl to, kad greičiau pamirščiau Jį(*****, kalba eina apie praeitų įrašų pagrindinį veikėją). Ahh... Kurį laiką atrodė, kad visai gerai save pažįstu, o dabar viskas sugriuvo. Na bet ir gerai. Jei viskas tėra tik mano vaizduotė, leisiu jai plėstis ir toliau. Tai man suteikia laimės ir neleisiu kažkokioms savo mintims jos sugriauti. Bent jau kurį laiką.   
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

2 komentarai: