Jausmai akimis (?)

Kai mūsų akys akimirkai sulieja žvilgsnius, atrodo lyg visas aplinkui esantis chaosas būtų sustojęs. Tą akimirką negirdžiu, ką man sako draugės, negalvoju apie tuoj būsiantį kontrolinį, tą akimirką aš tampu bejėge ir nesivaržydama paskęstu tavyje. Taip, prasilenkimas koridoriuje tetrunka trumpiau nei kelias sekundes, bet jaučiuosi lyg viskas truktų ilgiau už visą amžinybę. Tu nespėji pamatyti mano šypsenos, bet žmonės, praeinantys pro mane, mato, kokia aš laiminga. Net draugės kartais spėja pastebėti mano keistą nuotaikos virsmą iš paniurusios į be galo švytinčią.

Nežinau, ką tuo metu galvoji tu. Žinoma, norėčiau galvoti, kad tu jautiesi lygiai taip pat kaip aš, bet, pripažinkim, tai per daug naivu net man, užkietėjusiai optimistei.

Eh, kaip norėčiau, kad mes turėtume galimybę gerus atsiminimus pakartoti taip, kaip pakartojame patikusį filmą. Norėčiau „atsukti“ visus tavo žvilgsnius, mūsų akių kontaktus ir juos peržiūrėti dar kartą. Deja. Dabar pasikliauju tik atmintimi ir savo užrašytais žodžiais, kurių dėka viską prisimenu daug detaliau ir turiu progą visus jausmus išgyventi beveik iš naujo. Tik dėl to dabar čia ir rašau... 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...