Kartais man atrodo, jog tu nesupranti, kad mums nėra šansų būti kartu. Aš daug dėmesio skiriu mokslams, mėgstu rašyti, svajoti, būti įdomių žmonių tarpe, mėgstu važinėti autobusais ir stebėdama jų keleivius galvoti, apie ką jie mąsto. O tu... tu gražus aukštas rudaplaukis futbolininkas,vienas iš tų centrinių vaikinų. Tiesą sakant, niekados nebūčiau pagalvojus, jog toks kaip tu atkreips dėmesį į tokį žmogų kaip aš ir atvirkščiai. O gal iš tiesų priešingybės traukia?..

Bet juk mes tokie skirtingi. Be galo skirtingi ir nepanašūs. Nesugalvoju nė vienos bendros temos, apie kurią abiem būtų įdomu šnekėtis. Tad bent jau aš nededu į visą tai vilčių ir būčiau dėkinga, kad ir tu nepamirštum, jog iš "aš" ir "tu" niekados negalės išeiti "mes".

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Ei, ei, meile! Palauk, sustok...
AtsakytiPanaikintiGal viskas yra ne taip, kaip tau dabar atrodo?:) Dažnai nuo tokių viskas tik prasideda...
O kaip tada, tavo manymu, viskas yra?..
PanaikintiNes bent jau aš manau, kad beviltiška dėti kažkokias pastangas (?) į tai, ko vis tiek negalėtų būti...
Visi tokie "taip negalėtų būti" būna gražiausi ir mieliausi dalykėliai gyvenime (paklausyk seno žmogaus). Manau, tu tiesiog bijai, nenori, tingi, neturi laiko... ir tai liūdna.
AtsakytiPanaikintiAš sutinku, kad daugelis tų "taip negalėtų būti" tampa gražiausiomis akimirkomis, bet ne visi... tikrai ne visi...
PanaikintiO jeigu ir taip? Jeigu aš iš tiesų bijau (nenorėdama likti įskaudinta arba kažką ne taip supratusi) ir dėl to nenorėdama skirti savo laiko. Per daug kartų nusvilau nuo tų simpatijų, kad dabar ramiai visam šiam reikalui/santykiams pasirašyčiau...