Tiesiog

Kartais man atrodo, jog tu nesupranti, kad mums nėra šansų būti kartu. Aš daug dėmesio skiriu mokslams, mėgstu rašyti, svajoti, būti įdomių žmonių tarpe, mėgstu važinėti autobusais ir stebėdama jų keleivius galvoti, apie ką jie mąsto. O tu... tu gražus aukštas rudaplaukis futbolininkas,vienas iš tų centrinių vaikinų. Tiesą sakant, niekados nebūčiau pagalvojus, jog toks kaip tu atkreips dėmesį į tokį žmogų kaip aš ir atvirkščiai. O gal iš tiesų priešingybės traukia?..

Bandau prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kuris mūsų akių kontaktas buvo lemiamas, po kurio tu pradėjai siekti mano dėmesio. Dabar su šypsena prisimenu, kai aš kartu su klasioke stovėjau prie tavo klasės ir tu savo draugams garsiai sakei kažkokius pokštus... Tu vis atsisukdavai pasižiūrėti mano reakcijos, kuri, deja, nebuvo tokia, kokios tu tikėjaisi... Taip pat prisimenu ir šį penktadienį, kai sujungė mūsų klases ir tu per visą klasę klausei draugo, kuriame mieste šį šeštadienį jums vyks futbolo varžybos. Po visko vėl sulaukiau tavo žvilgsnio. Galiausiai, pasibaigus tai pačiai pamokai ir išeinant tau iš kabineto, tu atsisukai paskutinį kartą ir pasižiūrėjai, ar nulydžiu tave žvilgsniu. Ir taip, aš tai dariau. 

Bet juk mes tokie skirtingi. Be galo skirtingi ir nepanašūs. Nesugalvoju nė vienos bendros temos, apie kurią abiem būtų įdomu šnekėtis. Tad bent jau aš nededu į visą tai vilčių ir būčiau dėkinga, kad ir tu nepamirštum, jog iš "aš" ir "tu" niekados negalės išeiti "mes".  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...