Kai už lango
pagaliau šviečia saulė ir savo veidu jaučiu jos šilumą, man reikia daugiau.
Noriu vėl beprotiškai įsimylėti, pamesti dėl kažkieno galvą taip, kad užsimerkusi
matyčiau tik jo akis. Noriu vėl pajusti tuos nesutramdomus drugelius pilve ir
kartu su jais skraidžioti padebesiais. Trokštu, kad kažkieno akys reikštų man
pasaulį ir dar daugiau. Kad kažkieno rankos, apsivijusios mane, saugotų nuo
kvailų ir tuščių žmonių. Žinau, labai jau banaliai čia... Bet turbūt to
banalumo aš ir pasiilgau. Pasiilgau tų rožinių akinių, kuomet viskas aplinkui
atrodo nerealu ir fantastiška.
Ir iš tiesų, viskas turbūt slepiasi po Jo akimis... Aš vis dar negaliu jų pamiršti... Nors ir praėjo tiek daug laiko. Vis dar tos nelemtos rudos akys iškyla mano atmintyje ir primena Jį. Vienintelį tokį, su tokiomis beprotiškai gražiomis akimis...
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Man greitai bus 23, o aš net tos tavo vardijamos paaugliškos apsiseilėjusios meilės nepatyrusi. Ir kuo toliau,tuo labiau imu galvoti, kad ir nepatirsiu. Žinot, laikas eina, žmonės keičiasi (tik ne aš, vis dar tebesu vaikas svajojantis apie drugelius ir pievą :D). Dažnai man pačiai atrodo,kad gimiau ne tame amžiuje, nes net mama mane laiko per daug naivia.
AtsakytiPanaikintiNa, kiekvienas gyvenime viską priima savo galvą. Manoji paveikta skiepų ar to atšiauraus gyvenimo liko vėjų ir galbūt tik su laiku panašėsiu į suaugusį žmogų.
Kaip dauugelis man sako, reikia žiūrėti į priekį nebesigręžioti į praeitį.
O ką?
Aukso žodžiai.
Gaila, kad kartais širdžiai neįsakysi.
Jūrate, iš karto atsiprašau, kad tik dabar sugebėjau atrašyti į Tavo komentarą... Tai parodo, koks "dažnas" svetys būnu savo pačios bloge. :/
PanaikintiAh, dėl tos meilės... Galiu tik pritarti visiems Tavo žodžiams.
Bet žinok, tikrai nuoširdžiai tikiu, kad ir Tu patirsi tą "apsiseilėjusią" meilę. Aš vis dar naiviai viliuosi, kad visi turi ir randa (vėliau ar anksčiau) savo idealiai tinkančią antrąją pusę.. :) Ak, ta Meilė...