Dviejų dienų ataskaita

                                                                                                                                                              2013.09.08

O aš nebegaliu. Nors dabar, po kelių minučių, mano viduje kažkas suspurdėjo. Ir tai labai primena į orumą, kuris sako, kad dėl jo aš neturiu taip žemintis, visiškai neturiu kankinti savęs, mąstydama apie jį. Bet vis dėlto, nesuprantu. Kaip naujokas, su kuriuo nė žmoniškai nespėjau susipažinti, mane pavergė. Okey... nepavergė, tiesiog sužavėjo gana stipriai. Penkios dienos  bendravimo su juo,  mane taip pakeitė, kad... net pati negaliu to įsivaizduoti. Dvi dienos be jo šypsenos, žvilgsnio, balso – man buvo kaip kankynė, ir neapsimetinėkim, vis dar yra.

Galbūt su tuo keistu jausmu aš ir pajėgčiau susitvarkyti, bet baimė... baimė, kad vėl rytoj turėsiu jį matyti, mane žlugdo. Galėčiau būti šalta, „pikta“, „nepasiekiama“ ir nereaguoti į jį, bet... žinot, pasakyti juk lengva.

Na, aš optimistė. Ir niekas šito bruožo iš manęs neatims. Taigi, rytoj, keliausiu į mokyklą su šypsena veide (koks skirtumas, jei ji dirbtinė. ) . Bendrausiu su juo tik tiek, kiek reikės. Žodžiu, nebeleisiu kažkokiam vos pažįstamam žmogeliui, drumsti mano minčių, trukdyti susikaupimo ir ... būsiu kaip visada: aš.

                                                                                                                                                                                                                                                                                     2013.09.09

„Keliausiu į mokyklą su šypsena“. Taip, aš tai įvykdžiau ir vykdžiau iki penktos pamokos. Kol... pratrūkau. Taip, prieš visą klasę, jam matant – pravirkau. Visko per daug susikaupė. Blogai padariau, kad vakar naktį neišsiverkiau į pagalvę. Na, man tai atsiliepė mokykloje. Iš tikrųjų, mano prasiveržusiose emocijose, susidėjo viskas: mokykla, klasiokai, jis, jo bendravimas, pamokos ir pan. Viiskas. Bet, kad ir kaip keistai tai skambėtų, dabar džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Tik šiandien supratau, kad turiu pačius geriausius klasiokus. Taip, jie trukdo mokytis, jie rėkauja, nervina, bet... yra be galo draugiški, visada išties pagalbos ranką. Nes vos tik nuriedėjo ašara, prie manęs visi pribėgo ir ėmė klausinėti „kas nutiko“, „ar galiu kuo padėt“. Aš supratau, kad neturiu verkti, o priešingai – šypsotis ir džiaugtis. Turiu labai nuostabius klasės draugus. Tarp jų ir jis – pralinksmino, pakalbino, padėjo. 

Nežinau... Esu dabar "šiek tiek" pasimetusi, tad ir mintys gana nerišlios.  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.