Tas jausmas, kai pilve skraidžioja drugeliai –
vargina. Šiandien visą dieną nuolatos galvojau tik apie jį, apie visus jo
žvilgsnius. Bandžiau suprasti, ką jis iš tiesų man jaučia. Ir ar išviso kažką
jaučia? 19:52 val. ir aš vis dar nieko neišsiaiškinau, nė kiek nepasistūmėju į
priekį. Kartais nedrąsiai pasirodo mintis, jog jam patinku. Jog jis į mane tiek
ilgai (jau apie 1,5 mėn.) nežiūrėtų tiesiog šiaip sau. Taip nebūna. Ar būna?
Štai šita paskutinė mintis viską sugadina ir nustumią ankstesniąja viltį į šalį
bei giliai, giliai stengiasi paslėpt. O aš jai padedu. Esu to bendrininkė.
Žinoma, noriu būti optimiste, manyt, kad jo dėmesys man yra išskirtinis,
deja... per daug kartų buvau įskaudinta. Per daug, kad dabar galėčiau drąsiai
pasitikėti savo mintimis, supratimais ir negalvoti neigiamai. Negaliu taip. Nors...
Gal gyvenime taip ir yra? Taip, kad žmogus turi patirti begalę nusivylimų,
iškentėti visus skaudinimus, kol galiausiai, pasirodo ta idealiai tinkanti
antroji pusė, dėl kurios šitiek išgyvenai. Jeigu taip ir yra, vargu,
jog 16-iolikos metų sutikau būtent tą žmogų, bet... Juk labai norėtųsi jau
dabar patirti tuos ypatingus jausmus iš vaikino. Kartu su juo leisti laiką,
dalintis įvairiais gyvenimo momentais ir tiesiog būti drauge. Ahh... Tik labai
retai leidžiu sau taip pasvajot. Labai retai. Nekenčiu, kai svajonės per daug
neatitinka realybės. O gal svajonės tokios ir turi būti: atrodo
neįgyvendinamos, o vėliau, žiūrėk, ima ir išsipildo. Oh.. Vėl svajoju. Kažkaip
per daug šiame įraše dalykų, kurie nelabai realūs.  |
| Gal būtent taip man ir reikėtų pasielgti? |
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
Ką daryt? Žinai, aš tiesiog stoviu vietoje. Niekada nežengsiu pirmo žingsnio, geriau jau 7 dienas per savaitę apie tai mąstysiu, bet liksiu senamadiškų pažiūrų.
AtsakytiPanaikintiO Tu... Tu daryk taip kaip sako širdis. Gal, jei sugalvotum kaip subtiliai žengti tą pirmąjį žingsnį, jis žengtų tolesnius? (:
Ahh... Nieko nedaryti tiesiog negaliu ir... nenoriu. Bet ir to subtilaus pirmojo žingsnio nelabai išeina sugalvot... Ir kodėl viskas turi būti taip sudėtinga? :/
PanaikintiKai esi įsimylėjęs, sunku pamatyti, ar tas, kurį myli, jaučia tą patį ir tau. Nes vaizduotė ir svajonės verčia galvoti vien gerus dalykus, tikėti, kad ir jis jaučia tą patį. Siūlyčiau tiesiog stebėti jo elgesį. Arba pačias akis. Iš jų daug ką galima sužinoti.
AtsakytiPanaikintiO šiaip vaikinai - sudėtingi sutvėrimai... Jie gali vengti tavęs, nors iš tiesų slepią gilią meilę. Pati patyriau.
Taip, labai gerai žinau, jog tada, kada esi įsimylėjęs, į pasaulį žiūri pro rožinius akinius. Vat tai ir nervina. Nervina kai negali blaiviai, teisingai visko suvokti.
PanaikintiDėl stebėjimo... Ahh... Irgi gana sudėtingas dalykas. Jau labai ilgą laiką bandau suprasti tuos jo žvilgsnius ir ... nelabai sekasi. Nes kai atrodo, kad jis man kažką jaučia, kažkodėl pradeda nebeskirti tiek dėmesio kiek anksčiau (arba bent jau man taip atrodo...). Tada vėl tampu pasimetusi. Po kelių dienų, viskas grįžta į vietas. Ir taip jau visą mėnesį su puse esu tam užburtam, nesuprantamam rate.
Man irgi taip buvo, ilgai dvejojau, bet galiausiai prisipažinau jam. Nes juk gyvenam tik kartą, nieko blogo nenutiks, jeigu tapsi drąsesne ir pasakysi ar paklausi jo to, kas tau neduoda ramybės. Reikia nebijoti žengti žingsnį į priekį, nes labiau gailėsiesi ne todėl, kad žengei, o todėl, kad nežengei ir bijojai. Kalbu iš patirties, bet kad ir kaip nuspręsi - sėkmės Tau! :)
AtsakytiPanaikintiLabai suintrigavai... Kaip baigėsi, kai jam prisipažinai?
PanaikintiIš tiesų, aš labai panašiai galvoju... Juk gyvenam vieną kartą, nieko siaubingo neatsitiks, jei prieisiu ir užkalbinsiu, bet... Su tokiu požiūriu, bent jau aš, asmeniškai, daug kartų buvau nusvilusi. Tad šį kartą nežinau, ką daryti... Nenoriu nukentėti dar kartą.