Jis,jis, mokykla, gyvenimas, jis

Prieš šiandieninį įrašą įdedu "šiek tiek" minčių iš ankstesnių dienų, kad suprastumėte, kas paskutiniu metu sukasi mano galvoje...

"Ėjau pro jį labai daug kartų ir tiek pat kartų atkreipdavau jo dėmesį. Jis buvo vienas, tad... turėjau nuostabią akimirką tiesiog prieiti ir niekam netrukdant jį užkalbint. Deja, bet aš šia proga taip ir  nepasinaudojau. Ištiko priepuolis: „ką sakyt?“, „aš negaliu“, „kvailai atrodysiu“, „man nepavyks“ ir pan. ... Na, žinot kaip ten būna. Tad tiesiog išėjau iš klasės ale dėl to, jog man reikėjo į spintelę pasiimti kūno.k. maišelio. Gana neblogas pretekstas, bet.. Nors ir mačiau, jog jis vienas, žiūri į mane, bet.. Neišdrįsau. Negalėjau. Nepajėgiau."

"...yra tik viena išeitis – nutraukti mūsų nuolatinius žvilgsnius ir priėjus jį užkalbint. Ties čia visos genialios mintys baigiasi. Kaip atrodysiu? Ar nebus per daug keista? Iš viso, ką reikėtų sakyti? Nors esu 30 % įsitikinus, jog jis man kažką jaučia, bet bijau... Bijau, kad tie likę skaičiai nebūtų tiesa. Jei užkalbinus, pasirodys, kad viską aš tiesiog per daug sureikšminau? Kas tada?"

"Gerai... Tai pradeda nervinti. Kiekvieną pertrauką kaupiuosi, kad prie jo prieičiau ir kai jau atrodo, kad „gerai, aš tai sugebėsiu“ jis pradeda kalbėtis su iš kažkur atsiradusiu draugu. Ohh... Po galais. "

Prieš valandą grįžau iš draugės gimtadienio. Prisipažinsiu, buvo tikrai labai gera pasėdėti visom draugėm kartu ir paplepėti. Tiesiog nevaržomai kalbėtis apie viską. Jei kažkada tai skaitysi, ačiū Tau ir su 16-uoju gimtadieniu!

Daugiau nieko naujo... Mokykloj rašau iš niekur atsiradusius kontrolinius. Na žinot... Mokytojai užplaukė, jog šiandien reikia kažką parašyti ir pirmyn. Visi išsitraukia lapelius arba, dar geriau, sumoka mokytojai 12 centų už atspausdintus netikėtus kontrolinius, ir kimbam į darbą likus keliolikai minučių iki pamokos galo.

Dėl Jo...  Na, ruošiausi, ruošiausi ir kai galiausiai tam pribrendau, jis susirgo ir jau beveik visą savaitę neateina į mokyklą. Štai kokia delsimo kaina. Na, bent jau pasimokiau. Kai tik jį pamatysiu, prieisiu ir užkalbinsiu. Bent jau tikiuosi, kad taip išeis. Laabai noriu, jog taip išeitų... bet kaip ten bus... negaliu garantuoti.

Žinot ką, pasaulis gražus. Gyvenimas gražus. Ir beveik visi jame gyvenantys žmonės yra savotiškai gražūs. Turbūt gana juokinga, kai taip netikėtai pradedu kalbėti apie pasaulio grožį, bet... Man taip gera. Be priežasties. O gal kaip tik dėl milijono mažyčių priežasčių. Dėl kelių nuostabių mokytojų mūsų mokykloje: lietuvių.k. begalo šiltos mokytojos, dėl mielo (žinau kaip tai keistai skamba, bet...) ir linksmo fizikos mokytojo, dėl mūsų auklėtojo, kuris yra be galo fainas žmogus... Dėl šiltėjančių orų, dėl šiandien saulėtos dienos... Dėl to, kad turiu tai - apie ką daugelis gali tik pasvajoti. Pagaliau dėl to, jog esu laiminga. Man gera. Ir noriu tuo pasidalinti su kitais. Kaip greitai gali pasikeisti žmogaus nuotaika ir mintys. Dar, atrodo, pačioje įrašo pradžioje galima įžvelgti kažkokios neaiškios nuotaikos žiupsnelius, o dabar... Po kelių eilučių jau spinduliuoju neįprasta meile gyvenimui. Iš tiesų, kokie mes, žmonės, esam įdomūs ir sudėtingi sutvėrimai. Be galo sudėtingi ir visi be proto skirtingi...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...