II ir III dalys apie nepažįstamąjį

Prieš skaitant: šios dalys parašytos esant visiškai skirtingoms emocijoms, tad... "šiek tiek" prieštarauja viena kitai. 

II dalis.

Moku griauti santykius. Tik niekados nemaniau, kad moku tai daryti net jų normaliai nesukūrus. Pasirodo, aš dar daug ko apie save nežinau. Taip, su tuo paslaptinguoju viskas baigta. Net šaltis visą kūną purto dėl to, kad išdrįsau taip pasielgti. Pirmą kartą toks jausmas. Gerai... visų pirma, kitokios pabaigos net negalėjau tikėtis. Aš tiesiog viską šiek tiek pagreitinau. Juk negaliu savęs apgaudinėti, kad sėkmingai draugausiu ir palaikysiu normalius santykius su beveik 22-ieju metu vaikinu. Ir kaip aš galėčiau suderinti mokslus su vaikinu? Juk man visados pirmoje vietoje buvo ir, kaip matau, vis dar bus mokykla. Ir vis dėlto buvo gera... Taip, tai tebuvo tik dvi dienos, bet per jas tiek daug gražių žodžių apie save išgirdau. Tos dvi dienos man suteikė tiek daug pasitikėjimo savimi kiek neįgijau per visus savo 16-iolika pragyventų metų.

Ahh... Ką galiu pasakyti, puiki vasaros pabaiga. Geresnės net negalėjau tikėtis. Maniau, kad šią savaitę praleisiu kaip niekad ramiai ir štai tau. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad už kiekvieno kampo pažeria tiek daug akimirkų ir progų. Bet ne visas jas turim išnaudoti. Kai kurias iš jų, mes turim perleisti kitiems, nes giliai širdyje žinom, kad tai niekados ir negalėjo būti mūsų. 

                                                                                                                                                             III dalis.        

Žinot, niekados nemaniau, kad turėdama šansą palaikyti normalius santykius, turėti tikrą ir rimtą vaikiną, aš atsisakysiu to.  Galbūt aš bijau įsipareigoti? Galbūt mokykla tėra kažko dingstis? Nes juk kai labai nori, suderinti gali net ir labiausiai nederančius dalykus. O aš... net nesuteikusi progos, ėmiau ir visko atsisakiau. Labiausiai širdį drasko tai, kad net nepabandžiau su juo praleisti daugiau laiko... Gal iš tikrųjų esu beviltiška?.. Kai pagaliau gaunu tai, ko taip seniai troškau, ramia širdimi to atsisakau. Kas man yra? Vaikinas tieek dėl manęs stengėsi, rašė be galo gražius žodžius, o aš jį atstūmiau. Ahh... Greičiau ateitų mokslo metai. Tada bent jau vėl tapčiau tokia užsiėmusi, kad jausmams nebeliktų vietos. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...