Prieš skaitant: šios dalys parašytos esant visiškai skirtingoms emocijoms, tad... "šiek tiek" prieštarauja viena kitai.
II dalis.

Moku griauti santykius. Tik niekados nemaniau, kad moku
tai daryti net jų normaliai nesukūrus. Pasirodo, aš dar daug ko apie save
nežinau. Taip, su tuo paslaptinguoju viskas baigta. Net šaltis visą kūną purto
dėl to, kad išdrįsau taip pasielgti. Pirmą kartą toks jausmas. Gerai... visų
pirma, kitokios pabaigos net negalėjau tikėtis. Aš tiesiog viską šiek tiek
pagreitinau. Juk negaliu savęs apgaudinėti, kad sėkmingai draugausiu ir
palaikysiu normalius santykius su beveik 22-ieju metu vaikinu. Ir kaip aš
galėčiau suderinti mokslus su vaikinu? Juk man visados pirmoje vietoje buvo ir,
kaip matau, vis dar bus mokykla. Ir vis dėlto buvo gera... Taip, tai tebuvo tik
dvi dienos, bet per jas tiek daug gražių žodžių apie save išgirdau. Tos dvi
dienos man suteikė tiek daug pasitikėjimo savimi kiek neįgijau per visus savo
16-iolika pragyventų metų.
Ahh... Ką galiu pasakyti, puiki vasaros pabaiga. Geresnės
net negalėjau tikėtis. Maniau, kad šią savaitę praleisiu kaip niekad ramiai ir
štai tau. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad už kiekvieno kampo pažeria tiek daug
akimirkų ir progų. Bet ne visas jas turim išnaudoti. Kai kurias iš jų, mes
turim perleisti kitiems, nes giliai širdyje žinom, kad tai niekados ir negalėjo
būti mūsų.
III dalis.

Žinot, niekados nemaniau, kad turėdama šansą palaikyti
normalius santykius, turėti tikrą ir rimtą vaikiną, aš atsisakysiu to. Galbūt aš bijau įsipareigoti? Galbūt mokykla
tėra kažko dingstis? Nes juk kai labai nori, suderinti gali net ir labiausiai
nederančius dalykus. O aš... net nesuteikusi progos, ėmiau ir visko atsisakiau.
Labiausiai širdį drasko tai, kad net nepabandžiau su juo praleisti daugiau
laiko... Gal iš tikrųjų esu beviltiška?.. Kai pagaliau gaunu tai, ko taip
seniai troškau, ramia širdimi to atsisakau. Kas man yra? Vaikinas tieek dėl
manęs stengėsi, rašė be galo gražius žodžius, o aš jį atstūmiau. Ahh... Greičiau ateitų mokslo metai.
Tada bent jau vėl tapčiau tokia užsiėmusi, kad jausmams nebeliktų vietos.
Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...
O gal dar ne viskas prarasta? ;)
AtsakytiPanaikintiAhh... Kažkodėl manau, kad negaliu pakeisti to, ką padariau... Tiesą sakant, nebežinau, ar iš viso norėčiau kažką keisti.
PanaikintiEsu dabar šiek tiek pasimetus, bet labai tau ačiū už tą pozityvų komentarą :)
Sveika :) Norėtum susirašinėti elektroniniais laiškais? Man patinka, kaip išdėlioji mintis ir kaip jas parašai. Būtų įdomu pbendrauti grožiniais laiškais :)
AtsakytiPanaikintiLabas :) Ačiū Tau už gražius žodžius ir už šį pasiūlymą, bet... kad ir kaip norėčiau, turiu jo atsisakyti... Galbūt kažkada ateity, bet ne dabar...
PanaikintiBet ačiū, kad pasiūlei :)
Kad ir kaip skaudu, bet labai gražu.. Hortenzija, Tu galėtum parašyti apie šiuos potyrius romaną, manau, ir Tau pačiai būtų daug geriau, o ir knygą būtų nuostabi!..
AtsakytiPanaikintiPati esu panašioje būsenoje, su panašiais patyrimais ir man labai padeda knygos rašymas... Nors ne visai ta tema, kuria derėtų rašyti, bet svarbu, kad ją rašau ir rašau dėl JO.
Sėkmės Tau!
Ačiū labai :) apie knygos rašymą, tiesą sakant, pati galvojau... Bet kol kas man užtenka ir šio blogo/ dienoraščio. :) tiesiog nemanau, kad būčiau pakankamai nuosekli, rašydama vieną istoriją...
Panaikinti