Pasiilgau Jo akių

Kuo labiau artėja mokslo metai, tuo labiau tampu susipainiojusi ir pasimetusi. Nežinau ar noriu išvysti Jo veidą rugsėjo 1-osios minioje. Žinoma, metai būtų daug lengvesni, jei Jo mokykloje nebebūtų, jei kiekvieną dieną prasilenkdami koridoriuje neapsimetinėtume, jog nieko nebuvo. Bet... kažkokia mano dalis beprotiškai nori dar bent vieną kartą išvysti Jo rudas gilias akis, trokšta ir vėl pajusti tą nepakartojamą jausmą, kai susitinka žvilgsniai.

 Žinot, bijau ir vėl tapti silpna. Bijau, kad nepajėgsiu atsispirti buvusiems jausmams, kurie, tenka pripažinti, vis dar slypi kažkur viduje.  Nenoriu jaustis ta bejėge būtybe, kuri negali savęs sutramdyti.

Buvau per didelė optimistė. Tikėjausi, kad vasara man padės Jį nustumti į šalį, kad užmerkusi akis nebematysiu Jo veido. Deja. Naktimis, kai namuose visi sapnuoja penktą sapną, aš prisimenu Jį, prisimenu visus tuos pusę mokslo metų, kai mūsų akys užsiiminėjo meile. Ir taip, aš Jį mylėjau. Bandžiau visais būdais tai neigti, nes mintis, kad galima įsimylėti žmogų, kurio net visiškai nepažįsti, atrodė absurdiška. Bet skausmas... skausmas, kurį patyriau ir kuris vis dar drasko širdį, privertė mane sudvejoti.

Dar turiu vilties, kad per šias vasaros paskutines savaites aš stebuklingai Jį pamiršiu. Vis dar viliuosi, kad kai išvysiu Jo veidą, viduje niekas nesukirbės. Juk viltis miršta paskutinė. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...