Man reikia deguonies

Aš pavargau. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pagaliau atėjo savaitgalis. Nors, kas jau kas, bet aš neturėčiau skųstis savaitės ilgumu, kai mokykloje buvau tik 3 dienas. Bet... Tai buvo beveik sunkiausia savaitė, kokia tik galėjo būti. Ne, ji nebuvo sunki vien dėl to, jog baigėsi atostogos. Viskas tiesiog susidėjo: Jis, aplinkiniai, draugai, mokykla ir jos nesibaigiantys kontroliniai... Viskas.

Ši diena turėjo būti visai gera. Kadangi mano planas – antradienį atrodyti be galo gražiai – neišdegė vien dėl to, jog jo nebuvo, tai nutariau jį įvykdyti šiandien. Atkreipiau daugumos vaikinų žvilgsnius, be galo daug gavau aplinkinių šypsenų, bet... iš to žmogaus, dėl kurio visos pastangos ir buvo įdėtos, ne. Na, buvo ten tokie pavieniai žvilgsniai, kurių tikrai negalima vadinti „išskirtiniu dėmesiu“. Nebeapgaudinėsiu savęs kaip anksčiau. Nesakysiu sau, jog aš tiesiog nepastebėjau jo žvilgsnio.

Prie visko prisidėjo ir dar keli žmonės (tiksliau –vaikinai: Lukas, Deimantas ir kt. ). Užkrauna mane savo bėdomis, lyg pati jų neturėčiau. Lyg būčiau žmogus, kuriam visada viskas gerai. Kitaip juk negali būti. Ir kai manęs kelis kartus į dieną paklausia „ar viskas gerai?“, atsakymas „beveik...“ juos tenkina. Savanaudiškumas. Beprotiškai didelis egoizmas.  

Man reikėjo prasiblaškyt, bet po visos šios dienos, supratau, jog tas „prasiblaškymas“ turėjo būti visai kitoks. Na, bet iš pradžių man taip neatrodė. Taigi su drauge vaikščiojom po rajoną. Nuo beveik 12 val. iki pat 17 val. Visą laiką ant kojų. Neneigsiu, buvo tikrai nuostabių momentų: supimasis ant sūpynių; sėdėjimas ant žolės, ant kurios, turbūt, nei vienas žmogus niekados nebuvo atsisėdęs (nes aplinkui gatvė ir didžiuliai žmonių srautai); ėjimas į labai toli esančią parduotuvę vien dėl akcijinių ledų, kurių, beje, taip ir nebuvo... O kur dar vakaras nuo 17 iki 21 val., kurį praleidau mokyklos renginyje „Valsų vakaras“. Triukšmas, žmonių nusidainavimas ir neapsakomas karštis bei žmonės, kurių nenorėjau matyti, varė mane iš proto. Kadangi išėjimas buvo tvirtai užbarikaduotas žiūrovais, neturėjau kur dėtis tik apsimesti, kad man, kaip visiems kitiems, smagu.

Ahh... Didžiulis atokvėpis. Kuris visiškai nereiškia palengvėjimo. Šeštadienis ir sekmadienis bus paskirti chemijos, geografijos ir istorijos mokymuisi. Rimtam mokymuisi. Sėkmės man. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...