Slapčiausios svajonės

Nutariau sudaryti slaptų svajonių sąrašą. Stengsiuosi visas jas išpildyti iki... iki... iki tol, kol mano gyvenimas prieis liepto galą. O tai, tikiuosi, bus po šimto metų. Taigi..:

·         Ateityje turėti tokią profesiją, kuri būtų glaudžiai susijusi su medicina

·         Parašyti knygą. Galbūt ji būtų dienoraščio tipo. Parašyta iš mano šių dienų įrašų nuotrupų

·         Šokti su parašiutu iš lėktuvo

·         Šokti su virve nuo laabai didelio aukščio

·         Nukeliauti į Afriką ir ten tapti savanore, kuri padėtų vargstantiems žmonėms

·         Susirasti tokį vaikiną, kuris nerūkytų ir nevartotų alkoholio (bent jau juo nepiktnaudžiautų)

·         Puikiai išlaikyti dešimtos, o vėliau ir dvyliktos klasės egzaminus

·         Nusivežti atostogauti visą savo šeimą į kokią tolimą kelionę, kur būtų labai šiltas klimatas

·         Įkopti į kokį nors kalną

Kol kas būtų tiek... Žinoma, sąrašas su kiekviena diena gali pasipildyti, bet dabar, šią minutę,  šios svajonės yra mano pačios pačiausios ...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Prisiminimai, pamąstymai apie jį

Kartais jį vis dar prisimenu. Tas „kartais“ užėjo aplankyti manęs ir šiandien. Prieš akis iškilo jo mielos žinutės, jo žavus rašymo stilius, kuris mane labai dažnai užknisdavo. Atsimenu, kaip laukdavau jo žinučių, kaip nuskambėjus tonui mano telefone, reiškiančiam, kad atėjo sms, tikėjausi pamatyti jo numerį, ir kaip nusimindavau, kai išvysdavau savo draugės vardą. Taip, mes labai dažnai pykdavomės, ir tų barnių priežastys buvo pačios kvailiausios: kuris iš mūsų fainesnis, įrodinėjimas, kad tikrai jis man, aš jam patinku.  Ahh... Jis vis dar mano mintyse. Kaip koks įsiveisęs tarakonas, kuriam pašalinti, dar neturiu priemonių. Po tiek kartų skyrimosi, skaudinimų, aš vis dar jam leidžiu apsilankyti savo mintyse? Kodėl? Juk be jo gyvenimas taip pat verda. Tuo įsitikinau jau šimtus kartų. Su juo ar be jo, saulė ta pati, aplink mane žmonės tie patys... Žinoma, be jo iš pirmo, taip tuščia atrodo. Vakarai, kurie anksčiau buvo paskirti mūsų susirašinėjimams, savaitgaliai, per kuriuos iki nakties diskutuodavom apie viską, kas tik šaudavo į galvą, be jo tapo lyg nieko verti. Pačioje pradžioje, po bendravimo nutraukimo, buvo labai sunku. Bet vėliau, vis su kiekvienu susitaikymu ir vėl išsiskyrimu (su juo aš tai išgyvenau apie 15 kartų), aš užsiauginau storą odą. Įgijau patirties. Žinojau, kaip elgtis. Ir dabar, kai prieš kelias savaites  mes susipykom ir nusprendėm visiškai nutraukti bendravimą (tiesą sakant, šį kartą žengiau pirmą žingsnį aš), nebesijaučiau taip sumautai, kaip pirmąjį mūsų išsiskyrimą. Galbūt dėl to, kad paslapčia maniau, jog vėliau ir vėl susitaikysime, o galbūt net ir dėl to, kad ant jo man tapo visiškai nusispjaut. Gal per drastiškai pasakyta...

 Bijau, kad jis man gali dar kada nors parašyti. Viena mano širdies dalelė sako, kad norėtų, jog viskas būtų kaip anksčiau, kita, kad jis nebeparašytų,  o dar kita, paslapčia viliasi, kad jis parašytų, o aš, tuo tarpu, galėčiau jam už viską atkeršyti. Cha. Kalėdos gerumo metas.

Iš tiesų, kaip džiaugiuosi, kad kažkada ištryniau jo numerį. Labai dažnai surenku tekstą, kuriame aš jo atsiprašau (po velnių, už ką ?) ir prašau, kad viską pamirštume, kad viskas būtų kaip anksčiau. Ir tada susivokiu, jog neturiu jo numerio. Jog jis seniausiai yra ištrintas, o kažkada mokėtas atmintinai – pasimiršo. Ir visa tai tik įrodo, kad jis - praeitis. 

                                    Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.

Kalėdos praeityje

Mano mintys vien tik apie Kalėdas. Štai kad ir dabar, prisiminiau, kaip anksčiau švęsdavau šią nuostabią šventę. Tik su šeima (mama, tėčiu ir broliu) ruošdavome stalą: po staltiese paslėpdavome iš kaimo atvežtą šieną, žvakių šviesoje susėsdavome prie Kūčių stalo, ragaudavome 12 patiekalų (nors turbūt, tada valgiau tik tai kas skanu ir visiškai nesivarginau paragauti visko). Vėliau, žiūrėdavome kalėdinius filmus, ir galiausiai, ėjome miegoti (galbūt reikėtų sakyti, kad tik tėvai eidavo miegoti). Nes aš su broliu, laukdavome Kalėdų senelio. Viskas lyg ir būtų visai nieko, jeigu mes jo nebūtume laukę su žaisliniais šautuvais. Dabar neprisimenu kam mums jų reikėjo, gal dėl to, kad kai susitiksime senelį, iš jo išreikalautume viso maišo dovanų. Na, nežinau. Bet vos tik išgirsdavome kokį krebždėjimą, tiesiu keliu maudavome į tėvų kambarį, kur buvo eglutė. Tik dabar suvokiu, kaip mes apsunkindavome tėvams dovanų padėjimą. Šiek tiek gėda dėl to... Vėliau,  mokykloje 4 – oje klasėje iš tikybos mokytojos sužinojome, jog Kalėdų senelio nėra. Visi tą lyg ir numanė, bet vis vien buvo skaudu girdėti, kad jo iš tiesų nėra, kad tėvai nėra kažkokie senelio padėjėjai, jog prieš Kalėdas rašyti laiškai seneliui, nukeliaudavo visai ne pas jį. Nuo tada Kalėdos nėra tokios ypatingos, kaip anksčiau. Dabar tėvai paklausia ko norėtume gauti, o juk taip smagu būdavo, kai Kalėdų rytą bėgdavai prie eglutės ir su nežinia, su smalsumu pakuodavai dovanas. Deja, bet dabar jau viskas kitaip.

Bet šios Kalėdos bus kitokios. Bent jau dovanų atžvilgiu. Jau seniai tėvams pasakiau, kad manęs nieko neklaustų apie dovanas, nes iš visos širdies noriu, kad būtų staigmena. Kad kaip ir anksčiau, bėgčiau prie eglutės nežinodama, ką galiu ten rasti.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Ir aš džiaugiuosi ateinančiomis šventėmis

Kalėdinės atostogos!!! Pagaliau. Jau tikrai reikėjo poilsio po visų mokslų, kontrolinių ir visos tos mokyklos aplinkos. Nors... Šią dieną pakartočiau dar kartą. Bet galbūt tada ji nebebūtų tokia ypatinga, kaip dabar..? Kad ir kaip ten bebūtų, ši diena buvo nuostabi. Pasipuošiau savo labai mylima ir bent jau man, labai gražia, suknele, ir visą dieną sau atrodžiau be galo graži. (Tiesiog, paskutinę dieną, norėjau atrodyti kažkaip ypatingai.) O dar taip smagu, kai draugai pagiria, kad labai nuostabiai atrodai, tai ... Pasijutau kaip ant sparnų. Visoje mokykloje tvyrojo kalėdiška nuotaika. Visi šypsojosi, sveikinosi, linkėjo šiltų švenčių. O po keturių sutrumpintų pamokų, puikiai leidom laiką klasės vakaronėje. Apsikeitėme dovanomis (gavau ypač mielą meškiuką, kvepiančią žvakę, „Milka“ ir svarbiausia, nuoširdžią atvirutę.) Tada visi pavalgėme (galbūt reikėtų sakyti tiesą, persivalgėme) ir žaidėme „Šaradus“ (jau kažkada sakiau, kad tai labai panašus žaidimas į seniau rodytą laidą per Lietuvos rytą „Gongo Gangas“). Buvo laabai linksma. Vėliau, apie 14 val. po truputį skirstėmės, o atsisveikinant, auklėtojas apsikabino ir palinkėjo gražių švenčių. Tą prasme, gal viskas būtų gerai, jei nebūčiau susifeilinusi. Aš tiesiau auklėtojui ranką, kad atsisveikinčiau, o tas apsikabino. Atrodė, na.. Švelniai tariant, juokingai. Vėliau eidama namo su draugėmis, tiek iš to juokėmės, kad net pilvus skaudėjo.

Tiesą sakant, pastaruoju metu užplūdo noras būti draugiška, linksma, pasisveikinti su kiekvienu sutiktuoju, palinkėti jaukių švenčių, dovanoti kitiems džiaugsmą, šypseną. Tiesiog, noras būti gera. Taip, dėl to, kaltos šventės. Tik jų dėka, mano širdis alsuoja šiluma, džiaugsmu ir laime.

Ir nemanykit, kad noras, tik ir liko noru. Ne. Valgyklos padavėjai, kuri man atrodo labai mielas, šiltas žmogus - įteikiau šokoladą. Mokytojoms - po nuoširdžią atvirutę. O su visais kitais, mane, ir ne tik, supančiais žmonėmis, stengiausi pasidalinti savo kalėdine dvasia, užkrėsti juos gera nuotaika.

Labai noriu, kad ši gerumo akcija, mane aplankytų ne tik per Kalėdas, bet ir išliktų visus ateinančius metus. 

Jaukių, ramių, šiltų Jums Šv.Kalėdų ir prasmingų, sėkmingų bei laimingų ateinančių 2014-ųjų metų.



Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mano dienos, jausmai ir kt.

Mokykla. Kontroliniai. Pamąstymai apie ateitį. Kontroliniai. Baimė dėl ateities. Kontroliniai. Nesuprantami jausmai. Kontroliniai. Draugų gimtadieniai. Kontroliniai. Jausmai, kurie panašėja į susižavėjimą. Ir spėkit kas pabaigoje? Teisingai, kontroliniai.

Štai taip ir gyvenu. Kankinama mokyklos ir nuolatinių, nesibaigiančių kontrolinių. Nepamiršta manęs aplankyti ir baimė apie ateitį. Pripažinsiu, tai absurdiška baimė, visiškai beprotiška, nežinau iš kur ji, bet ji čia, jaučiu ją susigūžusią pilve. Veltui naktimis slepiu galvą po pagalve ir verkiu ištisą valandą.  Kad ir ką bedaryčiau, savaičių savaites mane įkyriai persekioja mintys apie paslaptingą ateitį, kurią galiu susigriauti žengus netinkamą žingsnį. Galiu tik pasvajoti apie žmogų, kuris mane nuramintų. Bet juk ir svajonės pildosi.

Kas dėl nesuprantamų jausmų, tai... dabar, pastaruoju metu, esu  šiek tiek pasimetusi. Vieną minutę noriu žmogų apkabint ir niekados jo nepaleist, o kitą – trokštu, kad jo nebūčiau pažinojusi. Vieną kartą noriu, kad visi mane išgirstų,  kad mano slaptos mintys juos pasiektų, o kitą – noriu trenkt durimis ir išeiti ten, kur žmogus negalėtų ateiti, kur negalėtų tavęs kamantinėti ir klausti „ar kažkas ne taip?“. Juk tai vargina. Vargina visuomet šypsotis ir sakyti, kad man, kaip visada, viskas gerai. Jie net neįsivaizduoja, kad bet kurią akimirką gali pasirodyti ašaros, kurios tiesiog veržiasi pro blakstienas, bet... Jos dažniausiai ten ir lieka, privalo likti ir suteikti mano žvilgsniui keisto blizgesio.

Bet viskas nėra taip labai blogai, kaip gali pasirodyti. Šiuo metu, mane po truputį užvaldo jausmai, panašėjantys į susižavėjimą. Nežinau, galbūt tai vėliau į nieką nenuves, bet... Kol kas tai paįvairina gyvenimą. Juk taip gera vėl, po gana daug laiko, jausti nedrąsius drugelių sparnų plazdėjimus pilve, naktimis, prieš užmiegant, svajoti apie tą žmogų, kuris apdovanojo šypsena ir nedrąsiai žvilgtelėjo. Turbūt sakysit, kad esu per daug naivi, bet... tos mintys ir viltys dabar yra išsigelbėjimas nuo rutinos.

Štai toks mano gyvenimas šią minutę. Galbūt rytoj viskas apsivers 360 laipsnių kampu. Žinot, būčiau visai nieko prieš.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mano dainų dienoraštis

 Pateikiu Jums, mano rašliavos skaitytojai, savo mylimiausių dainų sąrašą. 

P.S. dainos gana skirtingo žanro, pobūdžio, bet... aš niekados nebuvau iš tų, kurie klausosi tik vienos rūšies dainų ir atlikėjų.

Taigi, mano dainų dienoraštis: 

1. Passenger - Let Her Go: http://www.youtube.com/watch?v=RBumgq5yVrA 

                                                Labai nereali ir šilta daina.Labai ją myliu.

Taip pat, patinka (kaip supratau, lietuvių) remixuotas variantas: http://www.youtube.com/watch?v=ywOC8RuQN6I

2. Laid Blak - Lava (Timmkokk Remix): http://www.youtube.com/watch?v=qP4T1Z3ZjQg

                                             Tiesiog... Graži melodija primenanti vasarą...

3. Yiruma - River Flows In You: http://www.youtube.com/watch?v=F-4wUfZD6oc

                  Nuostabi melodija... Užsidedi ausines, pasileidi visu garsu ir tiesiog svajoji...

4. Skylar Grey - Back From the Dead ft.Big Sean, Travis Barker: http://www.youtube.com/watch?v=XjqRpC0EglA

                          Šiuo metu gana dažnokai jos klausausi. Kodėl? Net pati negaliu atsakyti...

5. Кравц - Обнуляй: http://www.youtube.com/watch?v=oxIiKQrdj-g

  Neesu rusų muzikos gerbėja, iš tiesų priešingai, nemėgstu jos klausytis, kadangi beveik visko nesuprantu (gėda). Bet ši daina kitokia... Ji turi kažką tokio...

6. Lindsey Stirling - We Found Love: http://www.youtube.com/watch?v=0g9poWKKpbU

  Daina gana sena, bet... mane labai žavi jos atlikimas šioje versijoje. O dar ir video klipas be galo šiltas.

7. Gabrielle Aplin - Best song ever: http://www.youtube.com/watch?v=coq8ppTUoXY

  Gabriellės Aplin perdainuota One Direction daina – Best song ever. Visai kitaip negu originalas. Tuo man ir patinka.

8. John Newman - Love Me Again : http://www.youtube.com/watch?v=CfihYWRWRTQ

 Užvedanti daina. Kai sportuoju, pasileidžiu ją ir kažkaip suteikia motyvacijos... (juokinga, bet iš tiesų taip yra).

9. Passenger - The Wrong Direction: http://www.youtube.com/watch?v=VvRVu78IHHo

                                                  Tiesiog... Linksmai nuteikianti daina.

10. Ilgai galvojau dėl dešimtos vietos... Deja, jokios dainos negalėjau čia įrašyti. Tiesiog, šios devynios dainos viršuje yra pačios klausomiausios ir mylimiausios...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Naktis mokykloje

Įrašas rašytas šeštadienį ~12 val.

Atostogos. 9 raidės reiškiančios poilsį, laisvą laiką ir jokios mokyklos. Pagaliau. Atkentėjau šios savaitės šešis kontrolinius, tad dabar leisgyvė, bandau atsigauti. O dar po vakarykštės dienos (o gal reikėtų sakyti, nakties?)...

 Kalbant plačiau apie penktadienio į šeštadienį dieną/ naktį, tai... Ją praleidau mokykloj. Taip, gerai perskaitėt. Tiesiog, su klasės draugais nusprendėm, kad vietoj kokios ekskursijos į muziejų, geriau susiorganizuoti naktį mokykloje. Ir ką jūs manot? Per kelias dienas susilaukėm labai daug dėmesio iš aplinkinių: mokytojų, mokinių, nes juk niekas iki tol nebuvo nakvoję mokykloj. Taigi, susitarėm, kad kiekvienas atsineš maisto tiek, kiek suvalgys, taip pat atsineš miegmaišius (miegojimui, nors tuo pavadinti miegojimu... Nelabai galėčiau...).

 Pagaliau atėjus vakarui, 17:00 val. susitikau su draugėm prie Maximos su tikslu apsipirkti. Nežinau kaip, bet nei viena iš mūsų nepagalvojo, kad su trim didelėm tašėm, nelabai faina bus vaikščioti po parduotuvę, o dar tie žmonių žvilgsniai (turbūt atrodėm taip, lyg bėgtumėm iš namų)... Žodžiu, užsiėmėm pusę parduotuvėje esančių spintelių, kuriose pasidėjom daiktus. Tada, už 40 lt. prisipirkom maisto ir dar patraukėm į Thomas Philipps (kuriame saldainiams išleidom dar apie 25 lt). Galiausiai, apsirūpinusios kaip visai savaitei, nušliaužėm į mokyklą. O tada... Užsisakėm dvi šeimynines picas, pažaidėm stalo žaidimus, pasižiūrėjom vieną filmą, paskui kelias valandas pažaidėm Šaradus (jei žinot, laidą „Gongo Gangas“, tai čia labai panašus žaidimas) ir galiausiai vėl žiūrėjom filmą. Per tos visos veiklos tarpus, mes tiek prisivalgėm, kad... Vėliau, nors stalas buvo nukrautas įvairiom maisto prekėm, niekas net pažvelgt į tą pusę nebenorėjo. Visi buvom beprotiškai persivalgę. Na, o paskui, iki 05:00 val. dar susėdę pasikalbėjom apie viską, pažaidėm kortom... Ir galiausiai, nuėjom miegoti. „Miegojom“ iki 07:30 (toks tas ir miegas 2 val. ir 30 min. ... ). Ryte su klase, kaip viena didelė šeima, surengėme didžiulius pusryčius iš vakarykščių maisto likučių ir apie 10 val. išsiskirstėm.

Buvo nepakartojamas laikas...  Tikrai reikėjo tokio šilto, linksmo ir laisvo laiko praleidimo su klase. Per tą dieną/naktį, visi tik dar labiau suartėjom...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Laiškas Jam

Šis laiškas, yra tiesiog būdas išsilieti. Nežadu jam jo siųsti. Nors... Ką gali žinoti, kas man šaus į galvą....

             „Brangus“  ******* (vardas),

Jau visą valandą sėdžiu ir galvoju ar keršyti tau, ar ne. Tu net nenumanai, kaip šiandien tavo padarytas pokštas man, gali atsiliepti tau. Aš moku keršyti. Moku keršyti taip žiauriai, kad vėliau žmonės net bijo pažvelgti man į akis. O žinant tai, kad tu esi naujokas, o aš šioje mokykloje mokausi nuo pat pirmos klasės, galiu konstatuoti faktą, kad ne man vienai bijotum pasimaišyti kelyje.

 Bet mane kamuoja dvejonės. Galbūt vertėtų į tavo tą pokštą nereaguoti, apsimesti, kad ir man buvo labai juokinga (nors tiesą sakant, tu neįsivaizduoji, kaip norėjau tau trenkti.) Bet bijau, kad jei į tai nesureaguosiu, tu manysi, kad gali vėl taip elgtis ir padarysi man dar žiauriau nei šiandien.

O galbūt man reikėtų tau tiesiog išsakyti viską, ką manau apie tave? Juk tau patinka, kai viską sako tiesiai šviesiai. Tad... Jei vis dar skaitai mano laišką, patariu toliau to nedaryti. Galiu ranką pridėti prie širdies ir pasakyti, kad tave mano pasakyti žodžiai, ne tik, kad sunervins, bet ir labai supykdys.

Tad rinktis tau, ar toliau nori skaityti, ar ne. 

    MANO NUOMONĖ APIE TAVE:

   Teigiamos savybės, bruožai: esi be galo gražus, simpatiškas vaikinas, mokantis pakelti nuotaiką.

    Neigiamos savybės, bruožai: esi nemandagus, vaikiškas, chamas, nemoki draugiškai bendrauti su kitais, esi tikras egocentrikas, „statai“ iš savęs  „kietą“ vaikiną.

   Pastaba: nelygink mūsų klasės su ankstesniąja . Jei pas tave buvo galima žmogų išvadinti bjauriais žodžiais, jį pašiepti, o paskui sakyti, kad tai tebuvo juokas. Tai žinok, brangus *******,  pas mus taip niekas nedaro. Mes mandagūs, gerbiame vienas kitą. Mes, ne taip kaip tavo ankstesni klasiokai, neesam YOLO, SWAG propaguotojai. 

   

Oh... Įsivaizduoju dabar tavo perkreiptą pykčio veidą. Atleisk, kad taip sakau, bet dabar aš šypsausi.  Pagaliau išsakiau viską, ką norėjau, kad tu žinotum.

                                                                                                                                   Su „meile“,

                                                                                                                                    aš ******

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Apie viską nerišliai

Praėjo beveik visas mėnesis nuo to karto, kai paskutinį kartą čia rašiau... Buvau be galo užsiėmusi. Ir kaip pastebėjau, ne man vienai neužteko paroje 24 valandų. Nes kur tik pažvelgdavau - visi kažkur skubėdavo. Ir vis per tą mokyklą, įvairius darbus ir pan. Tiesą sakant, nežinau, ką mokytojai galvoja, bet pastarąsias dvi savaites nebuvo nė dienos be atsiskaitymų. Tikrai buvo labai įtemptos dienos. Įtemptos dar ir dėl to, kad klasėje sėdi jis, o per jį man susikaupti sunku. Na, jeigu jau pradėjau šnekėt apie jį, tai... Vis dar nesuprantu ką jam jaučiu. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai ne susižavėjimas. Bet kas tada? Kol kas nesuradau į šį klausimą atsakymo. Žinot, jis turi kažką tokio labai patrauklaus... Kažką tokio, kas mane labai žavi. Man patinka, kad kalbėdamas jis visada žiūri į akis, kad moka pakelti nuotaiką. Bet taip pat jis turi gana keistų savybių: jam nepatinka, kai nesako tiesos į akis, bet kai kas nors pasako – supyksta; jis daug ką pasako neapgalvotai, nepamąstęs kaip jo pasakyti žodžiai gali įžeisti žmogų. Kai aš bandžiau su juo apie tai pašnekėti, jis man atsakė, kad buvusioje klasėje, įžeidimus klasiokai priimdavo kaip juoką, kad pas juos galėdavai žmogų pasiųsti toli toli, ir niekas dėl to nesupykdavo. Nežinau kas ten per kultūra pas juos buvo, bet dabar jo elgesyje labai išlenda tas chamiškumas. Bet manau, kad su laiku viskas pasikeis.

Žinot, labai džiaugiuosi, kad jis mane laiko gera drauge:  pasitiki manimi (Pvz:  Per muziką (per ką gi daugiau pašnekėsi, jeigu ne per šią pamoką), sėdim kartu, tai labai dažnai apie viską pasikalbam. Vat kad ir vakar. Jis man pasakė, kad pasitiki manimi, tad gali atskleisti man savo paslaptis. Papasakojo apie dvi paneles, kurios jam labai patinka. Paklausė manęs patarimo, ką daryti, kaip apsispręsti kuri labiau prie širdies? Žinoma, girdėti kaip jis pasakoja apie kitas, nėra labai malonu, bet... smagu, kad esu jo tokia gera draugė, kad net pasako tai, ko nežino kiti.  ).

Na... Įrašas tikrai gana nerišlus ir painus, bet... Jis lygiai toks pat, kaip dabar yra mano gyvenimas.  

                            Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Tikslas: visada su šypsena

Dienos bėga, o su jomis ir aš po truputį judu į priekį. Visomis prasmėmis. JIS vis dar man kažką reiškia, bet dabar tai labiau primena tik paprastą draugystę tarp vaikino ir merginos. Na, žinot kaip ten būna: ėjimas kartu į mokyklą, linksmi pokalbiai, draugiški erzinimai, nuoširdus juokas ir pan. Tik vienas dalykas man truputį virpina širdį. Jam patinka mergina iš kitos klasės. Matyti kaip jis į ją žiūri, kaip su ja kalba man nėra taip sunku, kaip vėliau kalbėti su juo apie ją. Aš, stengdamasi būti gera drauge, duodu jam patarimų kaip jam elgtis, bandau jam atverti akis, kad ir jis jai patinka. Tai gana sunku...  Jūs pabandykit įsivaizduoti save mano vietoje. Esu garantuota, kad nei vienam tai nebūtų labai maloni situacija. 

Kas dar? O... Vos nepamiršau. Šiandien, kaip beveik kiekvieną dieną, ėjau į mokyklą su šypsena ir turėjau tikslą, kad niekam neleisiu sugadinti man nuotaikos. Taigi, 07:55 val. aš įžengiau į klasę, kurioje turėjo prasidėti biologijos pamoka, ir spėkit, kas mane pasitinka? Ogi draugų šūksniai, kad mokytoja sugalvojo rašyti kontrolinį.  Pateikiu dialogą tarp mokytojos ir klasės draugų:

-   Tai bausmė už tai, kad praeitą pamoką elgiatės taip kaip nederėtų: šūkavote, nedavėte man vesti pamokos.

-   Bet, mokytoja. Kuo kalti mes, kad kiti rėkavo? Kuo?

-   Klasė yra klasė. Nesuprantu, ko jūs bijote? Tai tik savarankiškas...

-   Reiškia mes galėsime naudotis knyga?,- jau šiek tiek atsikvėpę ir su viltimi veide, paklausėme.

-   Ne, - kaip šaltu vandeniu perliejo mokytojos žodžiai.

-   Bet tada tai kontrolinis. O juk rašant kontrolinį, mokytojai privalo apie jį perspėti prieš savaitę.

-   Jau tik nereikia... Tai atsiskaitymas raštu. Gana čia ginčytis.

Smagumėlis, tiesa?

Kažkodėl labai nesijaudinau, nes šį bei tą mokėjau. Taigi, paskirstė mus mokytoja į A ir B grupes (man teko antroji) ir leido pradėti rašyti. Tik žvilgt į klausimus – nieko nemoku. Žvilgt į draugės užduotis, kuri buvo A grupėje, kiekvieną atsakymą žinojau. Ot, „pasisekė“. Taip ir prasėdėjau puse pamokos nieko į lapelį neparašydama.  Žinoma, tuščią lapelį vėliau pateikiau ir mokytojai. Būtumėt matę, kaip ji į mane pasižiūrėjo. Suprantama, jai turbūt buvo keista matyti, kad aš, ta kuri geriausiai parašo kontrolinius, atnešė tuščią lapelį. Patikėkit, atrodė gana juokingai.

Beje, nemanykit, kad suku dėl to galvą. Žinau, kad tiesiog nepasisekė. Nepasisekė ir tiek. Jei būčiau buvusi A grupėje, garantuoju, kad gaučiau 10. Bet dabar... Pasitenkinsiu ir dvejetu. Juk šiandien niekam neleidžiu gadinti nuotaikos. 

      

                                       Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mikė Pūkuotukas

Manykit ką norit: suvaikėjau, neturiu ką veikt ar dar bala žino ką . Rašau šitą įrašą, nes įsimylėjau "Mikė Pūkuotukas" knygą. Niekados jos nesu skaičiusi ir abejoju ar laikiau šitą knygą rankose, bet iš internete rastų ištraukų, aš pradėjau degti noru ją perskaityti. 
Pateikiu ir Jums vieną labai juokingą, bet mielą ištrauką, kurią paskaičius automatiškai nusišypsau:

 -Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą! – sušuko Paršelis.

  Mikė Pūkuotukas linktelėjo.
 - Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
 - O tu kur?
 - Manęs nėra.
 - Taip nebūna, - pasakė Mikė Pūkuotukas.
 - Aš irgi taip manau, - pasakė Paršelis. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
 - Eisiu pas tave.
 - Kur? 
 - Kaip kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: “Kodėl tu neatėjai, Paršeli?” O tu sakysi…
 - Tai kvaila! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
 - Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane…  

  Paršelis prisiglaudė prie Pūkuotuko.
 - Pūkuotuk… - sušnabždėjo. 
 - Ką, Paršeli?
 - Nieko… - atsakė Paršelis imdamas Pūkuotuko leteną.- Aš tik noriu žinoti, kad Tu visada šalia…

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Trumpa ataskaita Nr.2.

                                                                                                                                                 2013.09.11

 Po truputį atsigaunu. Valdau save, tad dabar mokykloje mano žvilgsnis nėra nukreiptas tik į jį. Aš stengiuosi ir manau, kad man pavyks. Praeis tas susižavėjimas, kaip ir visi kiti.

 Kad mintys visada nesisuktų tik aplink jį, užkraunu save milijonais įvairių darbelių, pradedant namų darbais ir nuoširdžiu gilinimusi į sunkesnes temas, baigiant dulkių šluostymu nuo stalo ar tiesiog  beviltišku naršymu po interneto platybes. Žinoma, ne visada pavyksta susikoncentruoti į kažkokią veiklą. Vis dar būna, kad mintys nukrypsta jo link arba nesusivaldžiusi imu ir jam parašau. Bet viskam reikia laiko. Tikiu, kad vėliau mano širdies ir proto jis jau nebedrums.  

                                 Tai tiek ... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Dviejų dienų ataskaita

                                                                                                                                                              2013.09.08

O aš nebegaliu. Nors dabar, po kelių minučių, mano viduje kažkas suspurdėjo. Ir tai labai primena į orumą, kuris sako, kad dėl jo aš neturiu taip žemintis, visiškai neturiu kankinti savęs, mąstydama apie jį. Bet vis dėlto, nesuprantu. Kaip naujokas, su kuriuo nė žmoniškai nespėjau susipažinti, mane pavergė. Okey... nepavergė, tiesiog sužavėjo gana stipriai. Penkios dienos  bendravimo su juo,  mane taip pakeitė, kad... net pati negaliu to įsivaizduoti. Dvi dienos be jo šypsenos, žvilgsnio, balso – man buvo kaip kankynė, ir neapsimetinėkim, vis dar yra.

Galbūt su tuo keistu jausmu aš ir pajėgčiau susitvarkyti, bet baimė... baimė, kad vėl rytoj turėsiu jį matyti, mane žlugdo. Galėčiau būti šalta, „pikta“, „nepasiekiama“ ir nereaguoti į jį, bet... žinot, pasakyti juk lengva.

Na, aš optimistė. Ir niekas šito bruožo iš manęs neatims. Taigi, rytoj, keliausiu į mokyklą su šypsena veide (koks skirtumas, jei ji dirbtinė. ) . Bendrausiu su juo tik tiek, kiek reikės. Žodžiu, nebeleisiu kažkokiam vos pažįstamam žmogeliui, drumsti mano minčių, trukdyti susikaupimo ir ... būsiu kaip visada: aš.

                                                                                                                                                                                                                                                                                     2013.09.09

„Keliausiu į mokyklą su šypsena“. Taip, aš tai įvykdžiau ir vykdžiau iki penktos pamokos. Kol... pratrūkau. Taip, prieš visą klasę, jam matant – pravirkau. Visko per daug susikaupė. Blogai padariau, kad vakar naktį neišsiverkiau į pagalvę. Na, man tai atsiliepė mokykloje. Iš tikrųjų, mano prasiveržusiose emocijose, susidėjo viskas: mokykla, klasiokai, jis, jo bendravimas, pamokos ir pan. Viiskas. Bet, kad ir kaip keistai tai skambėtų, dabar džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Tik šiandien supratau, kad turiu pačius geriausius klasiokus. Taip, jie trukdo mokytis, jie rėkauja, nervina, bet... yra be galo draugiški, visada išties pagalbos ranką. Nes vos tik nuriedėjo ašara, prie manęs visi pribėgo ir ėmė klausinėti „kas nutiko“, „ar galiu kuo padėt“. Aš supratau, kad neturiu verkti, o priešingai – šypsotis ir džiaugtis. Turiu labai nuostabius klasės draugus. Tarp jų ir jis – pralinksmino, pakalbino, padėjo. 

Nežinau... Esu dabar "šiek tiek" pasimetusi, tad ir mintys gana nerišlios.  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto.

Suvalgiau savo desertą

Viskas kas geriausia, kaip desertas po paprastų pietų, įvyksta pabaigoje. Taip ir man. Vasara eina į pabaigą, o aš tik dabar patyriau tai, ko dar ilgai nepamiršiu. Taigi...

Iš tikrųjų, bijau kažką pasakyti tokio, ką paskui bus gėda skaityt, bet... Šiuo metu, privalau tai įamžinti popieriuje. Didelė tikimybė, kad dabar skaitote tai, kas po kelių mėnesių, savaičių, o gal net dienų, nebeegzistuos, nes nuspręsiu tai ištrinti.

Atleiskit, kad sugadinau jūsų porą nervų ląstelių, bet dabar jau tikrai einu tiesiai prie reikalo. Taigi, turėjau vieną nuostabų savaitgalį draugų būryje. Tame būryje buvo ir JIS, kuris, reikėtų paminėti, bet labai nesinori to matyti juodo ant balto,- yra gerokai vyresnis už mane (turiu omeny ne vienerius, ne dvejus ir net ne trejus metus). Tik neskubėkit teisti dėl amžiaus.   

Žodžiu, jau anksčiau jis man krito į akį, bet tą kartą jis dar labiau mane sudomino. Tie jo žvilgsniai, bandymas atkreipti mano dėmesį. Na... Aš tiesiog negalėjau nepasiduoti mane užvaldžiusiems jausmams. Taigi, tą savaitgalį (ne)noromis su juo flirtavau: „gilus“ akių kontaktas, nuoširdžios šypsenos, juokas, atkaklus noras pašokti su manimi, „netyčiniai“ jo prisilietimai, atsargus ir jam gana netikėtas manųjų lūpų prisilietimas prie jo skruosto, kai susitikę apsikabinom.. Ohh... Nėra ko stebėtis, kad taip aukštai skraidžioju padebesiais. Na ir kas, jei tai ir buvo flirtas be pasekmių, kuris daugiau niekur nepažengs, bet užtat jis labai praskaidrino mano vasarą.

Nežinau kur dingčiau iš gėdos, jei tai perskaitytų JIS arba mano draugai. Meldžiu, kad taip neatsitiktų. Nenoriu apsisunkinti sau gyvenimo aiškindamasi kitiems apie savo jausmus jam. Nenoriu ir tikrai to nereikia.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Sapnas?

04:25 val. staiga prabudusi supratau, kad mano gerklė sausa, kaip dykuma, ir jei nebūčiau gavusi vandens, patikėkit, dabar čia jau neberašyčiau. Tyliai nulipusi laiptais į pirmą aukštą, numalšinau troškulį ir lyg pastūmėta kažkokių jėgų, vietoj to, kad grįžčiau į lovą – išėjau pakvėpuoti grynu oru. Lauke tvyrojo tokia ramuma, kad net išsigandau, jog galiu ją sugriauti. Tad atsargiai basas pėdas panėriau į rasotą, neseniai nupjautą žolę ir nusukau užmerktas akis link pusės, kurioje ne už ilgo turėjo pasirodyti pirmieji saulės spinduliai. Ne gana to, prie šitos užburiančios aplinkos, netikėtai mane pasiekė verdamos aviečių uogienės kvapas. Net nenumanau iš kur jis galėjo sklisti.

Nežinau kiek dar ilgai ten stovėjau ir kaip paskui grįžau namo, bet pramerkusi akis aš pamačiau savo kambario sienas.  Maniau, kad tai tiesiog buvo nepaprastai gražus sapnas, bet... vėliau išėjusi laukan, žolėje pamačiau įspaustas pėdų žymes, kurios idealiai atitiko manąsias. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Šūvis į nekenčiamą žmogų

Jei kiekvienas turėtų po galimybę šauti į žmogų, kurio nekenčia. Ar aš išgyvenčiau? Ir ar yra toks žmogus, kurio taip stipriai nekenčiu, jog pasiryžčiau tokiam žingsniui?

Pabandžiau išsikelti tokius klausimus. Pasirodo, kad norint į juos atsakyti, reikia labai ilgai, sunkiai „pasukti“ galvą. 

Ar aš išgyvenčiau? Hmm... Nusprendžiau to paklausti kitų. Buvo įdomu sužinoti, ar kiti mano, kad esu kažkieno taip labai nekenčiama. Ir ką jūs manot? Visi iki vieno atsakė: „kas jau kas, bet tu išliktum gyva ir nesužeista.“ Žinoma, malonu išgirsti tokį atsakymą, bet... Gyvenam tokiam pasauly, kuriame net artimiausi draugai, gali netikėtai durti peiliu į nugarą (patikėk, žinau tai...). Tad mano manymu, mano kūne tikrai atsirastų nors viena skylutė, kurią būtų padaręs šovinys.

 Prie viso šito, padariau mini apklausą ir paklausiau kitų : „Ar tu išgyventum?“. Iš 30 žmonių, neigiamai atsakė 19 . Mano manymu, tai gana didelis skaičius. Ne gana to, likusieji 11 nevisi būtų sveiki, nes 7 iš jų, prisipažino, kad būtų nors vieną kartą pašauti. Taigi, galiu daryti tokią mažytę išvadą, jog jeigu atsirastų tokia galimybė nušauti nekenčiamą žmogų, daug žmonių nukentėtų. Daug. Labai daug.

O ar aš pati, nutaikyčiau ginklą į kokį nors žmogų? Turbūt ne. Turbūt. Nekenčiu lietuvių.k. mokytojos, nekenčiu porą savo klasiokių, bet... Ta neapykanta nėra tokia milžiniška. Nors dėl lietuvių mokytojos... Dar labai gerai pagalvočiau.

Skaitydami šį įrašą, turbūt manote, kad išėjau iš proto, nes pradėjau šnekėti apie žudymus. Bet nors menkam nusiraminimui žinokit, kad tai tebuvo tiesiog pamąstymai apie save ir kitus. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

NE Į TEMĄ.  šiandien, netyčiom pievoje suradau keturlapį dobilą . Žinoma, sugalvojau norą. Ir labai tikiuosi, kad jis išsipildys.

Kitoks įrašas apie Jį

22:58 val.pasigirsta telefono pypsėjimas reiškiantis, jog kažkam parūpau . Ko jau ko, bet Jo numerio ekrane visiškai nesitikėjau išvysti. Po pusės metų manęs ignoravimo, Jis nusprendė vėl man pasirodyti. Nežinojau ką atrašyti ir ar išviso reikia, kad atrašyčiau. Žinot, anksčiau pagalvodavau, kad jeigu Jis man vėl parašytų, pasiųsčiau Jį kuo toliau nuo savęs, išvadinčiau tokias žodžiais, kad vadinti mane „miela“ nebenorėtų. Bet taip galvojau anksčiau. O dabar, kai iš tikrųjų Jis apsireiškė, aš nebežinau ką daryti. Ir... išskydau. Parašiau jam, kad pasiilgau. Ohh... Why??? Vėl prasidės tas dūmimas akių. Taip, žinau, kad negalima aklai pasitikėti žmonėmis ir juo aš visiškai nepasitikiu, bet... Kažkas viduje man neleidžia Jį atstumti. Tiek kartų mane įskaudinęs, Jis vis dar užima dalelę mano širdies.  Visiškai Jo nekaltinu dėl to, jog mane skaudina. Pati kalta. Žinau tai. „Kartais duoti kažkam antrą šansą yra tas pats, kaip duoti antrą kulką žmogui, kuris iš pirmo karto į tave nepataikė “. Net ne antrą kartą Jam atleidžiu, o Jis tuo pasinaudodamas taip pat dažnai įremia man ginklą į nugarą, kai mažiausiai to tikiuosi. Ahh... Kalta tik aš. 

Esu įsitikinusi 110 procentų, kad liksiu vėl įskaudinta. Bet man tiesiog nekyla ranka, Jam parašyti žodžius, už kuriuos, greičiausiai, gaučiau bilietą pirma klase į pragarą. Žinau, kad Jis tų žodžių vertas, bet... Negaliu. Kol kas negaliu.

Įkvėpti iškvėpti. Reikia nepamiršti kvėpuoti. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto... Atleiskit, jei mano apkabinimas bus šiek tiek dusinantis, bet man žūtbūt reikia kažką stipriai apsikabinti.