Tiesiog

Kartais man atrodo, jog tu nesupranti, kad mums nėra šansų būti kartu. Aš daug dėmesio skiriu mokslams, mėgstu rašyti, svajoti, būti įdomių žmonių tarpe, mėgstu važinėti autobusais ir stebėdama jų keleivius galvoti, apie ką jie mąsto. O tu... tu gražus aukštas rudaplaukis futbolininkas,vienas iš tų centrinių vaikinų. Tiesą sakant, niekados nebūčiau pagalvojus, jog toks kaip tu atkreips dėmesį į tokį žmogų kaip aš ir atvirkščiai. O gal iš tiesų priešingybės traukia?..

Bandau prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kuris mūsų akių kontaktas buvo lemiamas, po kurio tu pradėjai siekti mano dėmesio. Dabar su šypsena prisimenu, kai aš kartu su klasioke stovėjau prie tavo klasės ir tu savo draugams garsiai sakei kažkokius pokštus... Tu vis atsisukdavai pasižiūrėti mano reakcijos, kuri, deja, nebuvo tokia, kokios tu tikėjaisi... Taip pat prisimenu ir šį penktadienį, kai sujungė mūsų klases ir tu per visą klasę klausei draugo, kuriame mieste šį šeštadienį jums vyks futbolo varžybos. Po visko vėl sulaukiau tavo žvilgsnio. Galiausiai, pasibaigus tai pačiai pamokai ir išeinant tau iš kabineto, tu atsisukai paskutinį kartą ir pasižiūrėjai, ar nulydžiu tave žvilgsniu. Ir taip, aš tai dariau. 

Bet juk mes tokie skirtingi. Be galo skirtingi ir nepanašūs. Nesugalvoju nė vienos bendros temos, apie kurią abiem būtų įdomu šnekėtis. Tad bent jau aš nededu į visą tai vilčių ir būčiau dėkinga, kad ir tu nepamirštum, jog iš "aš" ir "tu" niekados negalės išeiti "mes".  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Galbūt kvaila baimė makiažui

Jaučiausi panašiai: tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą

Pirmoji ir sunkioji savaitė po atostogų eina į pabaigą. Rytoj, penktadienį, atsiskaitinėju anglų.k. kalbėjimą... Na, kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, jog viskas bus gerai. Bet dabar ne apie tai. Šiandien vietoj technologijos pamokų ėjome į Baltupių profesinę mokyklą, kurioje vaikinai ėjo į odos apdirbimą, o mes, merginos, į makiažo pamokėlę. Ir taip išėjo, kad pasisiūliau į tas gretas, kurios bus padažytos makiažą studijuojančių panelių. Tiesą sakant, jaučiausi kaip nugalėjusi dalelę savo baimės rimtai kosmetikai. Niekados nemokėjau ja žmoniškai naudotis, tad tai buvo lyg koks iššūkis. Taigi viskas užtruko daugiau nei pusvalandį ir jau buvau gatava. Rezultatas manęs taip nedžiugino, kaip galvojau, kad džiugins. Per didelis kiekis kreminės pudros ir kitokio velnio, ir tikrai per tamsūs šešėliai mane pavertė į mažiausiai septyneriais metais vyresnę moterį. Bent jau man taip atrodė. Klasiokai (-ės), mokytojos - visi labai gyrė ir sakė, jog atrodau laabai gražiai, bet... aš negalėjau tuo patikėti. Ir ne, tai nėra vienas iš tų atvejų, kai kvailai nepriimi komplimento dėl to, jog nori išgirsti dar ir „nu tu tikrai tikrai puikiai atrodai, nu prižadu“. Aš tiesiog jaučiausi nejaukiai. O dar tas faktas, kad turėsiu grįžt į mokyklą, sėdėt dar tris pamokas ir vaikščiot koridoriais – mane varė į neviltį. Net paskambinau mamai ir paklausiau, ar galiu eiti namo. Nežinau. Jausmas tikrai buvo šūdinas. Kiekvieną dieną einu į mokyklą perbraukusi blakstienas tušu, spuogelius užmaskavusi maskuokliu, lūpas sudrėkinusi balzamu – ir jaučiuosi puikiai. Na, bet šįkart... ... šįkart viskas atrodė kitaip. O dar kai grįžau į savo mokyklą ir teko susitikti be galo daug žmonių, aš tikrąją to žodžio prasme: slėpiau veidą. Dengiau jį nuo visų. Beprotiškai kompleksavau. Pirmą kartą gyvenime taip nežmoniškai stipriai, kad net norėjau prasmegti skradžiai žemę. Net visiškai be makiažo, su visais odos nelygumais ir nuo miego trūkumo pajuodusiais paakiais, aš jausčiausi daaug geriau nei taip kaip atrodžiau tada. Nežinau, ar man pavyko nors kažkiek perteikti ir pavaizduoti tą jausmą, kurį jaučiau visas tas tris pamokos, vaikščiodama koridoriais, o paskui eidama namo.

Dabar, vakare sėdėdama prie kompiuterio, be tos kaukės, su savo netobula oda aš jaučiuosi tobulai. Turbūt visos šios patirties dėka aš labiau pradėsiu vertinti natūralumą.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

P.S. tas makiažas tikrai nebuvo padarytas kažkaip laabai blogai, bet tiesiog, mano nuomone, jis buvo per ryškus ir tikrai ne kasdieniškas, kaip kad sakė, jog bus. 

Jausmai akimis (?)

Kai mūsų akys akimirkai sulieja žvilgsnius, atrodo lyg visas aplinkui esantis chaosas būtų sustojęs. Tą akimirką negirdžiu, ką man sako draugės, negalvoju apie tuoj būsiantį kontrolinį, tą akimirką aš tampu bejėge ir nesivaržydama paskęstu tavyje. Taip, prasilenkimas koridoriuje tetrunka trumpiau nei kelias sekundes, bet jaučiuosi lyg viskas truktų ilgiau už visą amžinybę. Tu nespėji pamatyti mano šypsenos, bet žmonės, praeinantys pro mane, mato, kokia aš laiminga. Net draugės kartais spėja pastebėti mano keistą nuotaikos virsmą iš paniurusios į be galo švytinčią.

Nežinau, ką tuo metu galvoji tu. Žinoma, norėčiau galvoti, kad tu jautiesi lygiai taip pat kaip aš, bet, pripažinkim, tai per daug naivu net man, užkietėjusiai optimistei.

Eh, kaip norėčiau, kad mes turėtume galimybę gerus atsiminimus pakartoti taip, kaip pakartojame patikusį filmą. Norėčiau „atsukti“ visus tavo žvilgsnius, mūsų akių kontaktus ir juos peržiūrėti dar kartą. Deja. Dabar pasikliauju tik atmintimi ir savo užrašytais žodžiais, kurių dėka viską prisimenu daug detaliau ir turiu progą visus jausmus išgyventi beveik iš naujo. Tik dėl to dabar čia ir rašau... 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

"Naujienos"

Šią savaitę mokykloje budi mūsų klasė. Manasis budėjimo postas nepasikeitė nuo praeitų metų: tas pats ilgas koridorius, tos pačios kėdės ir radiatoriai prie sienos- viskas išliko tose pačiose vietose, tik... trūksta Jo. Prisimenu, kaip praeitais mokslo metais be galo laukdavau budėjimo, nes žinojau, kad turėsiu progą iš labai arti mėgautis mūsų akių užsiiminėjama meile . O dabar... kiekvieną pertrauką ten stovėdama ir prie to kabineto (kur anksčiau Jam būdavo pamoka) matydama kitus žmones, širdyje jaučiu keistą tuštumą. Ne, aš Jam nieko nebejaučiu, bet... turbūt dar ilgą laiką būsiu prisirišusi prie tų nuostabių prisiminimų.

Kas dar naujo mano intrigų kupiname, kartais iki gyvo kaulo nusibodusiame, o kartais be galo nuostabiame pasaulėlyje? Tiesą sakant, nieko. Na, neskaitant fakto, kad leidausi į lengvą flirtą su vaikinu, kuris, kiek žinau, turi draugę, taip pat dėka auklėtojo ir puikios rusų.k. mokytojos chemijos mokytojas ištrynė tą prakeiktą vienetą, ir dar tarp kitko kitą savaitę rašau milijoną šešis kontrolinius . O šiaip tai daugiau kaip ir nieko naujo. Viskas teka senąją vaga...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Kuolas

Diena praėjo tiesiog puikiai (*balse girdimas sarkazmas*). Buvo visko: ir šiek tiek ašarų, ir pirmasis gyvenime (bet negaliu pažadėti, kad vienintelis) gautas vienetas iš chemijos, kuris sukėlė tą mano jausmų proveržį. O iš tiesų diena prasidėjo net ganėtinai linksmai. Pirmas dvi pamokas šypsojausi, juokiausi ir tiesiog mėgavausi gyvenimu (būtent tokios emocijos užsiliko nuo penktadienio). Bet štai atėjo chemija, kurią, iš tiesų, aš labai mėgstu, ko, deja,  negaliu pasakyti apie šio dalyko mokytoją. Jau kažkuriame įraše minėjau, kad nesuprantu, kodėl tokiems mokytojams kaip jis: nesuvaldantiems klasės, pasiduodantiems mokinių įtakai, suteikiamas pedagoginio diplomas? Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, jis nusprendė klasę „valdyti“ rašydamas vienetus. Šiandien ir man teko garbė gauti šį nuostabų pažymį. Tiesiog išėjo taip, kad nebuvau padarius namų darbų (tik užsirašius sąlygą, nes,

sąžiningai sakau, neturėjau supratimo, kaip viską daryti) ir jis pakvietė mane atsakinėti, nes, matai, tamo.lt dienyne buvo parašyta, kad šiandien bus žodinis atsiskaitymas, nors per praeitą pamoką apie tai jis net neužsiminė. Aš visiškai nebuvau tam pasiruošusi, tad atsisakiau atsiskaitinėti ir vuolia:  1-as į dienyną. Dabar, prisiminus viską, atrodo kvailai, kad buvo tokios perdėtos emocijos, bet atsisėdusi į suolą akyse man pradėjo kauptis ašaros. Valdžiausi iš visų jėgų, įtikinėjau save, kad nieko čia tokio, bet ašaros byrėjo kaip byrėjusios. Mokytojas viską kuo puikiausiai matė. Galiausiai iš kuprinės išsitraukiau servetėlę ir veidrodėlį, kad galėčiau greitai susitvarkyti, o „supratingasis“ mokytojas aprėkė mane: kad dar randu laiko gražintis. Pala pala dar ne pabaiga... Viską titulavo nuskambėjęs skambutis ir mokytojo pasakyti žodžiai: „tikiuosi, kad pamoka labai patiko“.

Mintyse jį šimtą kartų prakeikiau, nusiunčiau į pragarą ir sugalvojau ne vieną keršto planą. Ir tikrai, mokytojau, aš nesižeminsiu bei neprašysiu jūsų ištaisyti to vieneto. Na ir kas, kad jūsų dėka dabartinis mano vidurkis iš dviejų pažymių (9 ir 1) yra 5. Praeitais metais mano chemijos metinis buvo 10 (mokantis pas kitą mokytoją). Tad aš tikrai moku chemiją. Ir tegul tas prakeiktas vienetas gula ant jūsų sąžinės (kurios, beje, manau, kad neturite).

P.S. atleiskite už galbūt esantį minčių kratinį ir nerišlius sakinius, bet... tik taip man pavyko išsilieti.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Mokytojų dienos siurprizas

Mokykloje sekasi tikrai labai puikiai. O dėl tokios dienos kaip šiandien, turbūt ir verta eiti į šią velnio įstaigą. Žodžiu, vakar kažkaip netikėtai nusprendėme surengti auklėtojui siurprizą mokytojų dienos proga. Taigi šiandien viskas prasidėjo anksti iš pat ryto, kai jau nuo 7:30 val. buvome susirinkę mokykloje, mokytojo kabinete (žinoma, auklėtojo ten nebuvo, o raktą susiorganizavome su direktoriaus pavaduotojos pagalba). Visi buvome apimti tos organizavimo energijos, tad visi kažką veikėme: vieni pūtė balionus ir juos kabino, kiti rašė ant lentos sveikinimą ir kompiuteryje paleidinėjo mano sukurtą video apie klasę bei jos gyvenimą. Kai viskas buvo paruošta, merginos su gėlėmis laukė klasėje, o vaikinai išėjo už durų ir mus užrakino, nes iš vidaus buvo sugedusi spyna. Ir tadadam!.. Pasigirsta auklėtojo žingsniai, vaikinai pabeldė mums į duris (tai buvo sutartinis ženklas, reiškiantis, kad ateina mokytojas) ir auklėtojas atsirakino duris. „Su mokytojų diena!“ – suklykėm mes ir iškarto puolėme prie jo įteikti gėlių. Kai baigėsi visa gėlių dalinimo ceremonija, susėdom visi į suolus ir žiūrėjome video apie klasę. Visi laiką auklėtojas nenustojo šypsojęsis ir tiesiog matėsi iš akių, kad buvo be galo maloniai nustebintas. Po visko jis labai mums dėkojo už tokį siurprizą, o mes tiesiog kukliai šypsojomės.

Bet diena tuo nesibaigė. Žinoma, rytinis pavykęs siurprizas praskaidrino nuotaiką kaip niekas kitas, bet... ši diena turėjo dar vieną didžiulį pliusą... Ahh... net nežinau, nuo ko pradėti. Yra toks vaikinas. Futbolininkas. Taip, taip žinau, kad pati visiems skelbiu, jog nekenčiu mūsų mokyklos futbolininkų, o dabar še tau... Tiesiog jo akys... ...nežmoniškai gražios: rudos, gilios... Tai turbūt yra tas vienintelis bruožas, kuris mane paperka. Man visiškai nesvarbu žmogaus išvaizda: plaukai, sudėjimas, ūgis, bet akys... negaliu atsispirti gražioms akimis. Žodžiu, su juo šiandien mano žvilgsniai labai daug kartų susitiko. Aš stengiuosi visko nesureikšminti, bet tai ganėtinai sunku padaryti. 10 klasė, ******. Susikaupk. Jausmams dabar tikrai ne laikas.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Ilgas įrašas apie mano jausmus/gyvenimą ir pan.

Mano nuotaika, kaip bebūtų keista, labai puiki. Pirmadienį rašiau lietuvių.k. diktantą, rytoj - chemijos kontrolinis, ketvirtadienį anglų.k. rašinys klasėje, penktadienį rusų.k. žodžiai, o kur dar visi namų darbai ir ta erzinanti naujokė... Bet net visa tai man netrukdo jaustis laimingai ir nuolatos nuoširdžiai (beveik visados) šypsotis. Galbūt tiesiog reikėjo to laiko įsivažiuoti į mokyklos gyvenimą ir vėl prie jo priprasti. Kažkaip nebeleidžiu mane erzinantiems dalykams, žmonėms manęs palenkti. Turbūt per daug pasiilgau to laimės jausmo, kad dabar leisčiau sau susigadinti nuotaiką.

O ir širdy toks keistas jausmas... Ne, neįsimylėjau, tiesiog... galbūt pradėjau dar labiau vertinti įvairias akimirkas, gyvenimo momentus, kurie dabar pasirodytų niekuo ypatingi, bet vėliau jie įgyja didžiulę reikšmę. Žodžiu, prisiminiau ****** (vaikino vardas). Taip, tai tas pats Ukmergės kaimynas (ilga istorija...), kuriam kažkada jaučiau vaikišką simpatiją. Visai neseniai jis paprašė mano brolio, kad perduotų man linkėjimus. Taip tarp kitko... Labai glosto širdį tai, kad jis mane lyg niekur nieko prisiminė... Iš viso, labai faina, kai jis pasisveikina su manimi. Žinoma, visiems ne paslaptis tai, kad tie pasisveikinimo momentai būna dažniausiai labai keisti ir, svarbiausia, vien dėl mano kaltės. Pavyzdžiui, kartais atsakau jam per tyliai, arba net neišgirstu, kada jis su manimi pasisveikina ir tada būna tas netyčinis ignoravimas iš mano pusės. Na, kartais mane lydi sėkmė, ir tiesiog nuoširdžiai nusišypsojusi pasisveikinu, bet tai būna retai... ... per daug retai... Žodžiu, tiesiog gera širdy visa tai prisiminus.

Žinot, kai paskutinę rugpjūčio savaitę graužiau save, kad atstūmiau potencialų savo vaikiną, dabar žinau, kad pasielgiau teisingai. Kol kas man jo nereikia. Tad kam man suteikti žmogui vilčių, pačiai save apgaudinėti, o paskui viską sudaužyti, nors santykių pradžioje pati žinojau, kad nieko neišeis. Kol kas man svarbiausi mokslai. Žinoma, šilumos, jausmo, kad turi savo žmogų, tų nuoširdžių žodžių man trūksta, bet... geriau aš visa tai turėsiu, kai būsiu tam tikrai pasiruošusi. O ir vaikiną galiu susirasti ne taip sudėtingai, kaip anksčiau maniau. Kai pradėjau vėl jaustis laiminga, pastebėjau, kad atkreipiu gana daug vaikinų dėmesio. O tai labai glosto širdį... Žodžiu, viskas su laiku. O dabar aš būsiu laiminga ir viena. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Jeyy, prasidėjo mokykla!

Mintys iš rugsėjo 3 dienos: Už lango toks gražus saulėtas vakaras, o jaučiuosi neišsimiegojusi, pavargusi ir išsekusi, nors mokykloje buvo tik penkios pamokos. Bet tie žmonės aplinkui, tie tušti veidai bei sielos mane išsunkia. Priminkit, kodėl aš taip ir nepakeičiau mokyklos? Baisu darosi pagalvojus, kad praėjo tik trys dienos mokykloje, o aš jau jaučiuosi lyg sutrypta minios. 

 Mintys iš šiandieninės dienos (09.09): Jaučiuosi, gražiai tariant, šūdinai. Kaip ir tikėjausi, mane iki kaulų smegenų nervina mokykloje esantys žmonės. Žinoma, yra porą mokytojų (lietuvių.k.; geografijos; matematikos...), kurių aš per vasarą pasiilgau, kurie vis dar man yra autoritetas, bet kiti... net neįsivaizduoju, kodėl jiems kažkas galėjo suteikti pedagoginio diplomą. Tokie mokytojai kaip chemijos, nemokantys suvaldyti klasės, pasiduodantys mokinių įtakai ir žodžiams... Net mėgstamiausias dalykas, dėka tokių mokytojų, tampa nelaukiamiausiu savaitėje. O, vos nepamiršau naujokų. Galbūt reikėtų patikslinti ir sakyti „naujokės“. Ir kodėl gi žmonės, vos atėję į naują klasę,  leidžia sau trukdyti pamokas, į jas vėluoti ir net akiplėšiškai reikalauti iš mokytojų dėmesio? Aplinkiniai sako, kad taip naujokė parodo savo drąsa. Ne, mielieji, tai ne drąsa, tai mandagumo nebuvimas ir manymas, kad esi geresnė už kitus. Tiesą sakant, ilgai aš su ja nesitaiksčiau. Kai kūno.k. rūbinėj ji pradėjo mėtyti šiukšlę ant stoglangio, kad ji užsikabintų, ir kai tas popierėlis galiausiai nukrito prie manęs, pradėjau šaukti. Išrėkiau, kad tam yra šiukšliadėžė ir kad malonėtų iki jos nueiti porą žingsnių. Na ir ką gi. Ji ramiu, nekaltu veidu man sako: „ko tu šiandien tokia pikta?“. Tą prasme, rimtai? Tu mėtai šiukšlę man vos ne ant galvos ir dar drįsti klausti, kodėl mano nuotaika nėra linksma? Žinokit, tikrai jai vos nevožtelėjau. Ir tikrai neprižadu dėl to, kas bus ateityje. Nesistengsiu savęs tramdyti, jei ji ir toliau bus mergina iš K raidės.

Taigi, mokyklos (melo)dramos, sveikos sugrįžusios! Pasirodėt ir gana. Man jau pakako vienos su puse savaitės. Dabar noriu susikaupti mokymuisi ir ruošimusi „egzaminams“, tad galit grįžti iš kur atėjusios. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

II ir III dalys apie nepažįstamąjį

Prieš skaitant: šios dalys parašytos esant visiškai skirtingoms emocijoms, tad... "šiek tiek" prieštarauja viena kitai. 

II dalis.

Moku griauti santykius. Tik niekados nemaniau, kad moku tai daryti net jų normaliai nesukūrus. Pasirodo, aš dar daug ko apie save nežinau. Taip, su tuo paslaptinguoju viskas baigta. Net šaltis visą kūną purto dėl to, kad išdrįsau taip pasielgti. Pirmą kartą toks jausmas. Gerai... visų pirma, kitokios pabaigos net negalėjau tikėtis. Aš tiesiog viską šiek tiek pagreitinau. Juk negaliu savęs apgaudinėti, kad sėkmingai draugausiu ir palaikysiu normalius santykius su beveik 22-ieju metu vaikinu. Ir kaip aš galėčiau suderinti mokslus su vaikinu? Juk man visados pirmoje vietoje buvo ir, kaip matau, vis dar bus mokykla. Ir vis dėlto buvo gera... Taip, tai tebuvo tik dvi dienos, bet per jas tiek daug gražių žodžių apie save išgirdau. Tos dvi dienos man suteikė tiek daug pasitikėjimo savimi kiek neįgijau per visus savo 16-iolika pragyventų metų.

Ahh... Ką galiu pasakyti, puiki vasaros pabaiga. Geresnės net negalėjau tikėtis. Maniau, kad šią savaitę praleisiu kaip niekad ramiai ir štai tau. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad už kiekvieno kampo pažeria tiek daug akimirkų ir progų. Bet ne visas jas turim išnaudoti. Kai kurias iš jų, mes turim perleisti kitiems, nes giliai širdyje žinom, kad tai niekados ir negalėjo būti mūsų. 

                                                                                                                                                             III dalis.        

Žinot, niekados nemaniau, kad turėdama šansą palaikyti normalius santykius, turėti tikrą ir rimtą vaikiną, aš atsisakysiu to.  Galbūt aš bijau įsipareigoti? Galbūt mokykla tėra kažko dingstis? Nes juk kai labai nori, suderinti gali net ir labiausiai nederančius dalykus. O aš... net nesuteikusi progos, ėmiau ir visko atsisakiau. Labiausiai širdį drasko tai, kad net nepabandžiau su juo praleisti daugiau laiko... Gal iš tikrųjų esu beviltiška?.. Kai pagaliau gaunu tai, ko taip seniai troškau, ramia širdimi to atsisakau. Kas man yra? Vaikinas tieek dėl manęs stengėsi, rašė be galo gražius žodžius, o aš jį atstūmiau. Ahh... Greičiau ateitų mokslo metai. Tada bent jau vėl tapčiau tokia užsiėmusi, kad jausmams nebeliktų vietos. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

(per?) daug netikėtumų

Net nežinau, nuo ko pradėti... Vakarykštė diena buvo švelniai tariant keista ir pilna įvairiausių netikėtumų. O viskas prasidėjo nuo to, kai mama, nešdama šiukšles, ant mūsų buto durų rankenos rado uždėtą atvirutę. Grįžusi ji pakvietė mane ir tiesdama atvirutę man, tarė: „čia turbūt tau“ bei plačiai nusišypsojo. Pasimečiau, bet nedelsiant perskaičiau atvirutės turinį, kuris, tiesą sakant, mane dar labiau nustebino: „Labas, mačiau tave 53 autobuso stotelėje. Labai man patikai, tačiau neišdrįsau prieiti. Jeigu norėtum susipažinti ir sužinoti, kas aš, laukiu tavo žinutės numeriu: 86*******“. Labai žavinga panelė esi =)“.  Žinot, viskas pasirodė labai įtartinai ir maniakiškai, juk vis dėl to jis žino, kur gyvenu. Bet aš nebūčiau aš, jei nesurizikuočiau. Tad po geros valandos, kai gavau atvirutę, aš surinkau jo numerį telefone ir paklausiau jo, kada jis matė mane autobuso stotelėje. Gana greitai gavau atsakymą: „Nesitikėjau, kad parašysi. Nustebinai. J Mačiau tave praeitą penktadienį, dar kvepalai tavo labai skanūs. Buvai su tympom, su šviesiai rudu megztuku ir ant platformų, atrodo. Be to, dar vėliau prie tavęs priėjo vaikinukas šviesių plaukų “. Buvau dar didesniame šoke, nes viskas, ką jis rašė, buvo tiesa (o tas vaikinukas, tarp kitko, buvo mano brolis). Atsipeikėjusi, nutariau sužinoti, iš kur jis žinojo, kur aš gyvenu. Pasirodo, jam viską apie mane papasakojo mano kaimynas, kuris gyvena viršutiniame aukšte. Bet visos staigmenos dar toli gražu nesibaigė. Susirašinėdama sužinojau, kad jis gyvena vos už 20 metrų nuo manęs, kitame daugiabutyje. Jis sakė, kad daug kartų matė mane kieme, o vieną kartą net kartu kilome liftu, jis pas savo draugą, o aš namo. Žodžiu, kuo toliau, tuo labiau tapau nustebusi...

Beje, jam dvidešimt vieneri. Taip, penkių metų skirtumas, bet žinokit, kad tikrai nesu naivi. Tikrai nežadu pasiduoti jo komplimentams ir gražiems žodžiams. Tiesiog... dabar paskutinė vasaros savaitė, kurią žadėjau leisti gana ramiai. O vakarykštė diena pažėrė tiek daug netikėtumų... nežinau. Nežinau, kas bus toliau. Tiesą sakant, ir nenoriu žinoti. Nutariau pasiduoti įvykiams ir per daug viskam nesipriešint. Kas bus tas bus. Nes visi šie atsitiktinumai man stebėtinai gerai padeda pamiršti Jį. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Pasiilgau Jo akių

Kuo labiau artėja mokslo metai, tuo labiau tampu susipainiojusi ir pasimetusi. Nežinau ar noriu išvysti Jo veidą rugsėjo 1-osios minioje. Žinoma, metai būtų daug lengvesni, jei Jo mokykloje nebebūtų, jei kiekvieną dieną prasilenkdami koridoriuje neapsimetinėtume, jog nieko nebuvo. Bet... kažkokia mano dalis beprotiškai nori dar bent vieną kartą išvysti Jo rudas gilias akis, trokšta ir vėl pajusti tą nepakartojamą jausmą, kai susitinka žvilgsniai.

 Žinot, bijau ir vėl tapti silpna. Bijau, kad nepajėgsiu atsispirti buvusiems jausmams, kurie, tenka pripažinti, vis dar slypi kažkur viduje.  Nenoriu jaustis ta bejėge būtybe, kuri negali savęs sutramdyti.

Buvau per didelė optimistė. Tikėjausi, kad vasara man padės Jį nustumti į šalį, kad užmerkusi akis nebematysiu Jo veido. Deja. Naktimis, kai namuose visi sapnuoja penktą sapną, aš prisimenu Jį, prisimenu visus tuos pusę mokslo metų, kai mūsų akys užsiiminėjo meile. Ir taip, aš Jį mylėjau. Bandžiau visais būdais tai neigti, nes mintis, kad galima įsimylėti žmogų, kurio net visiškai nepažįsti, atrodė absurdiška. Bet skausmas... skausmas, kurį patyriau ir kuris vis dar drasko širdį, privertė mane sudvejoti.

Dar turiu vilties, kad per šias vasaros paskutines savaites aš stebuklingai Jį pamiršiu. Vis dar viliuosi, kad kai išvysiu Jo veidą, viduje niekas nesukirbės. Juk viltis miršta paskutinė. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Apie mane

Štai ir vėl aš čia. Ir šįkart pasirodau ne su dienoraščio tipo įrašu, kaip įprastai, bet su faktais apie save. Tiesiog nenorėjau, kad iš mano kasdieninių įrašų susidarytumėte klaidingą nuomonę apie mane. Šiek tiek pasistengiau, kad faktai nebūtų per daug sausi (nežinau, kaip tai pavyko, tad vertinkit Jūs).

 Beje, tai jau antra faktų dalis apie mane. Pirmoji buvo parašyta šiek tiek daugiau nei prieš pusmetį: http://rasliavossunetikraoptimiste.blogspot.com/2014/01/pora-faktu-apie-mane.html

Taigi *būgnai ir plojimai*:

• ·         Dievinu sarkazmą. Turbūt aplinkiniai už tai manęs nekenčia, bet... Aš kitaip negaliu;
• ·         Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet aš prisirišu prie smulkmeniškų daiktų. Na, tarkim, dabar labai branginu savo jau labai sunaudotą pieštuką ir be galo nutrintą trintuką. Tiesiog...;
• ·         Man laabai patinka prancūzų knygos ir filmai. Jie tokie nestandartiniai. Bet tai jokiu būdu nereiškia, jog man be galo patinka pati Prancūzija;
• ·         Visada prieš eidama miegoti, atsitraukiu užuolaidas, kad gulėdama lovoje, galėčiau matyti dangų;
• ·         Mane atbaido populiarūs dalykai: filmai, knygos... Viskas, kas šiuo metu sulaukia daug dėmesio, nebeturi šansų sulaukti manojo;
• ·         Jeigu kažkoks vaikinas man patinka, visados bandau užmegzti akių kontaktą, tikėdamasi, jog jis jį pastebės;
• ·         Ant stalo visada turiu popierėlių, ant kurių užsirašau įvairius darbus, kad nepamirščiau;
• ·         Mano rankinuke/ kuprinėje/piniginėje galėtumėte rasti labai daug keistų dalykų: seną, vaikišką,  krikštomamos dovanotą apyrankę; mažą kaspinėlį, padarytą iš popieriaus... Ir jie visi, aš tikiu, neša man sėkmę;
• ·         Mėgstu po kontrolinių, prastos dienos ar tiesiog po sunkių darbų palepinti save vonia su putomis, druskomis ar konfeti... Tai padeda man atsipalaiduoti;
• ·         Negaliu pakęsti tos kvailos mados rašyti žodžius su klaidom SPECIALIAI, pavyzdžiui, vietoj „čia“ – „če“; vietoj taisyklingos galūnės –(i)au  -  –eu (mireu ir pan.). Tiesiog kvaila;
• ·          Aš be galo mėgstu muilo burbulus... Mėgstu juos pūsti ir tiesiog stebėti jų kelionę iki tol kol susprogs (kad ir kaip vaikiškai visą tai skambėtų...);
• ·         Nuo šios vasaros pradėjau ant rankos visada nešiotis plaukų gumytę su kaspinėliu (tarnauja ir kaip įprasta gumytė plaukams, ir kaip aksesuaras);
• ·         Nemėgstu, kai mano lūpos būna sausos, tad nuolatos naudoju balzamą;
• ·         Esu labai ūmaus charakterio;
• ·         Moku pastovėti už save, už sau brangius žmones, ir jeigu reikia galiu griebtis žiauraus keršto;
• ·         Be galo mėgstu klausytis dainų, kurios eina tiesiai iš širdies į širdį... Sunku kažkaip detaliau paaiškinti...;
• ·          Kai patiriu stresą (dažniausiai tai būna per mokslo metus) numetu gana daug svorio, o ir apetitas kartu dingsta;
• ·         Labai mėgstu pieštukus: tiek spalvotus, tiek ir paprastus...
  

                                          Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Gyvatynas artėja

Gerai... Mokslo metai artėja. ****** (mano vardas), tau reikia su tuo susitaikyti ir pradėti pratintis apsimetinėti, kad viskas gerai. Oh... Vien pagalvojus, kad maždaug už trijų savaičių vėl teks eiti į tą gyvatyną, kuriame nuolatos verda paskalos ir tuščių žmonių savęs kėlimas aukščiau visų, mane vimdo. Taip taip, ne aš viena patiriu tą stresą prieš tuos devynis pragaro mėnesius, bet bent jau kiti save guodžia tuo, kad tas dienas padės ištveri draugai. O aš... Aš net nenoriu jų vadinti tikrais draugais. Vien dėl to, kad matau juos penkis kartus į savaitę, kad per kontrolinius padedam vienas kitam, o esant reikalui mokykloje pakovojame vienas už kitą, jie negali vadintis mano draugais. O tuo dar kartą įsitikinau šią vasarą. Tik viena tų „draugių“ manęs nuoširdžiai paklausė: "Kaip vasara ir ar galėtume kada susitikti?". O kur dingo visos kitos, kurios per mokslo metus vis nusižiūrinėdavo namų darbus, klausdavo atsakymų per kontrolinius ir per pertraukas dalinosi įvairiomis tuščiomis paskolomis bei klausė manęs įvairių patarimų?  

Galvoje vis sukasi mintys apie naują mokyklą... galbūt per vėlai susipratau keisti savąją į naują, bet nenoriu rugsėjo 1-ąją išvysti tų apgailėtinų, beviltiškų žmonių veidų. Bet ar kitur bus kitaip? Ar kitose mokyklose irgi nėra tų tuštučių, mokyklinio „elito“ ir pan.? Nemanau. Tikrai labai dėl to abejoju. Na, ką gi. Dar turiu 26 dienas nuteikti save tam neišvengiamam įvykiui. Kažkodėl nededu vilčių, kad man pavyks tai padaryti. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Trumpai

Štai aš ir Vilniuj. Mano mėnesio atostogos užmiesty, prie ežerų, upės ir kitų vandens telkinių, baigėsi. Galbūt ir džiaugčiausi, jog grįžau namo, bet prieš +36 laipsnių temperatūrą nublanksta visi miesto pliusai. Žodžiu, labai laukiu kol atvės bent dešimčia laipsnių, nes tas pragariškas karštis naikina visą mane.

O atostogos Ukmergėje iš tiesų buvo nuostabios... Pro akis prabėga be galo daug atsiminimų, nepakartojamų akimirkų: miegojimas ant batuto (tuo pačiu metu žvaigždžių stebėjimas), pliaupiant liūčiai vaikščiojimas basai po balas, žolę, kiekvieną dieną po kelis kartus maudymasis upėje (ypač įsimintinas buvo labai ankstus rytinis pasiplaukiojimas), susitikimas su seniai matytomis giminėmis... Ahh, tas liepos mėnuo buvo nuostabus, daug geresnis, nei kažkada galėjau tikėtis.

Ir žinot, nors dabar visas rugpjūčio mėnuo bus praleistas Vilniuj, kiekvieną dieną keliantis 05:45, aš pasistengsiu, kad tos paskutinės atostogų 31 diena būtų be galo prasmingos ir įsimintinos. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Jaučiuosi... keistai

Štai aš ir vėl čia. Po gana daug laiko. Priverčiau save nors ką parašyti. Tiesiog... neturiu laiko, o gal sąžiningiau būtų sakyti – noro, kažką rašyti. Šiuo metu mano gyvenimas... nesudėtingai sudėtingas. Ne jums vieniems iškyla klausimas: „tai koks, po galais, tas tavo gyvenimas?!”. Atsakau nuoširdžiai, nežinau. Atrodo, pagaliau vasara, laisvo laiko tiek, kad net nebežinai, ką daryti. Galbūt tame ir problema. Ėjau į mokyklą ir turėjau kažkokią rutiną, o dabar... sėdžiu namuose (neskaitant šuns vedžiojimo į lauką). Taip, aš vis dar turiu draugus, bet... nebeturiu noro kažkur eiti. Galbūt tai tik laikinas periodas po mokyklos. Turbūt reikia laiko prisiprasti prie naujo režimo. Laikas susitaikyti su vasaros atostogomis.

Gerai... Esu kaip nesava. Ir prie to labai daug prisidėjo mano mintys. Nežinau kodėl, bet jose dažnai pradėjo rodytis Jis (tas, kuris savo žvilgsniais, išskirtiniu dėmesiu ir abipusiu giliu akių kontaktu, mano mokslo metus pavertė ypatingais). Vedžiodama savo šunį ir horizonte pamatydama vaikiną su raudonais batais (Jis tokiu nuolatos avėdavo...),  tikiuosi, kad tai Jis, kad prasilenkdami vienas su kitu, susižvalgysime... Kol kas, visada apsirikdavau. Nei vienas iš jų, nebūdavo tikrasis Jis...

Beje, mintis sujaukė ir po visos amžinybės pasirodęs Justas. Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai jis mane įskaudino, kai vienas ant kito rėkėme, kad niekados vienas su kitu nebebendrausim. Ir štai pasirodo jis, sakantis, kad manęs pasiilgo. Patikėkit, stengiausi išlikti šalta ir nepasiduoti, bet... pasidaviau. Vėl įsileidau į savo gyvenimą. Galbūt dėl to, kad noriu kažkokios sumaišties... O galbūt tiesiog man reikia kažko, kas padėtų pamiršti Jį. 

Ir štai tau vasara. Tos, kurios taip laukei visus mokslo metus, tikėdamasis, kad ji bus nuostabi. Realybė „šiek tiek“ pribloškė.  Aš labai tikiuosi, be proto viliuosi, kad liepos mėnuo, kai nebebūsiu mieste, bus kažkas nuostabaus. Labai labai to trokštu ir pasistengsiu padaryti taip, kad tai virstų tikrove.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Pavėluotos naujienos

Vasara. Pagaliau vasara. Na, galbūt šiek tiek pavėluotos „naujienos“, bet tik dabar turėjau laiko prisėsti ir žmogiškai kažką suregzti apie šiandieninį gyvenimą. Taigi tadadadam (*būgnai*), pakyla teatro uždanga ir scenoje pasirodo... ... tamsa. Žiūrovai, sėdintys galinėse eilėse, mato tik akliną ir begalinę tamsą. O tie, kurie nepagailėjo pinigų ir dabar turi teisę sėdėti visai šalia scenos, mato kai ką daugiau. Jie turi progą pamatyti visai mažus šviesos spindulėlius, atsirandančius taip pat greitai, kaip ir pradingstančius. Ahh... Panašiai viskas vyksta ir realiame mano pasaulėlyje. Žmonės, kurie anksčiau skyrė man dėmesio, nepagailėjo savo laiko, dabar gali pamatyti mane iš arčiau, pabandyti mane suprasti. Net nesivarginu kalbėti apie tuos, kurie apsimeta manimi susidomėję arba nuolatos dalinasi tik savo problemomis. Jie visada matys tik mano nugarą (nenorėjau garsiai įvardinti žemiau esančios vietos). Kažkaip užsitęsiau...

Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, kad mano gyvenime dabar nieko „kažko tokio“ nevyksta. Bet iš tiesų viduje aš verdu. Verdu nuo to, kaip noriu nebeeiti į mokyklą, nebematyti tų, iki gyvo kaulo įgrisusių, veidų, nebegirdėti tų tuščių paskalų ir pasakojimų. Dieve, nebenoriu bijoti koridoriuje susitikti Jo akis. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų, bet jis nepriėmė manęs į draugus (facebook‘e), o mano klasiokę – priėmė. Taip taip, vaikų darželis. Bet... Tiesiog kodėl? Kodėl man rodė tiek išskirtinio dėmesio, o socialiniame tinklalapyje net nesuteikė šanso pabendrauti ir normaliai susipažinti? Gerai. Stengiuosi apie tai negalvoti. Tai Jo praradimas, ne mano.

Ahh... Greičiau šita savaitė pasibaigtų. Va tada prasidės tikrasis gyvenimas (kaip vaizdžiai nuskambėjo...).

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Vėl laiminga

Nežinau, ar kažką suprasit... Labai daug kas pasikeitė. Mintys apie žmogų, kuris figūravo mano paskutiniuose įrašuose, pasitraukė šalin. Bet... atsirado dar kitas vaikinas... Tad linkiu sėkmės susigaudant šiame įraše!

Gerai. Darosi nebejuokinga. Visam pasauliui parodėm, kad Europa TOKIUS toleruoja. Vyras, apsirengęs moteriškais drabužiais, su didžiuliu kiekiu makiažu, laimėjo Euroviziją. Pirma vieta. Tiesiog neturiu tam žodžių. Ir net nenoriu pagalvoti, kas laukia ateityje. Gerai... Gal jis/ji visai gerai dainuoja, bet bent jau mano manymu, už jį dainuojančių buvo geriau (Ispanija..?). Na, čia mano nuomonė. Norėjau ją užrašyti, nes manau, kad ateityje bus įdomu paskaityti, ką apie TOKIUS žmones galvojau būdama 16-iolikos.

Kitas dalykas, šiek tiek kaitinantis kraują, yra tai, kad jau apie dvi savaites gyvenu be interneto. Tą prasme, gerai, be įvairiausių socialinių tinklų gal ir galiu apsieiti, bet be googlės... Jaučiuosi kaip akmens amžiuj. Gegužės mėnuo, įvairiausio plauko atsiskaitomieji darbai (pradedant nuo muzikos, dailės, technologijos, baigiant matematika, fizika, anglų.k. ...),o aš – be interneto. Dieve Marija. Na, bent jau yra kitas kompiuteris, kuriuo šiek tiek galiu pasinaudoti, kai labai, labai reikia (blogo/dienoraščio rašymas irgi įeina į tą „labai labai reikia“.).

Ir vis dėlto, nei vienas iš šių dalykų neprivertė mano laimingos nuotaikos pasitraukti į šalį. Per daug pasiilgau šio jausmo, kad dabar tiesiog leisčiau jam išeiti dėl tokių dalykų, kaip transvestito Eurovizijos laimėjimas ar interneto nebuvimas. Ahh... Ši diena buvo viena iš geriausių... Ir...tai beveik vien tik ****** (jo vardas) dėka. Tai jis nulydėjo mane žvilgsniu, kai pro jį praėjau (atsigręžus pro petį pamačiau, kaip jis pasukęs galvą žiūri į mane), o vėliau prasilenkiant koridoriuje mūsų akys susitiko. Tai kažkas nerealaus. Ačiū Jam...

Žinot, pabandžiau paskaityti savo įrašus iš šalies, ir supratau vieną dalyką: esu toks žmogus, kuris be jokios simpatijos negali gyventi, negali būti laimingas. Ir... Visai neatmetu galimybės, kad galiu viską (jo žvilgsnius, akių susikirtimus) išsigalvoti vien dėl to, kad greičiau pamirščiau Jį(*****, kalba eina apie praeitų įrašų pagrindinį veikėją). Ahh... Kurį laiką atrodė, kad visai gerai save pažįstu, o dabar viskas sugriuvo. Na bet ir gerai. Jei viskas tėra tik mano vaizduotė, leisiu jai plėstis ir toliau. Tai man suteikia laimės ir neleisiu kažkokioms savo mintims jos sugriauti. Bent jau kurį laiką.   

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Pavargusi

Šimtai emocijų. Ir 98 %  - neigiamos. Pyktis, liūdesys, agresija, nuovargis, džiaugsmas... Visko tiek daug, kad net sunku atskirti vieną emociją nuo kitos.

Tiesą sakant, toks tas ir džiaugsmas. Šiandien sutrumpintos pamokos, o rytoj nereikia į mokyklą. Ir? Viena diena laisva, bet per ją reikia atlikti tiek darbų, kad jau geriau mokykloj sėdėčiau .

Na, o visų kitų neigiamų jausmų priežastis, pateikiu žemiau:

   1.       Per pirmą, antrą ir trečią pamoką visa klasė darė įvairius sportinius, sveikatingumo pratimus. Juos rodė iš universiteto atėjusios studentės, o viską stebėjo kažkokia moteriškė (nesistengiau klausyti, kas jinai tokia.). Taigi viskas būtų puiku, jei ne ta velnio nešta ir pamesta moteris. Jėzau Marija, kaip nekenčiu tokių žmonių. Mes kuo puikiausiai būtume išsivertę be jos, bet kurgi... Reikėjo įsikišt į pratimų darymus ir pradėt komentuot, kad „neteisingai darot. Reikia turėti strategiją. Visai nekomandiškai dirbat.“. Jei jau tokia protinga, reikėjo eit pačiai ir su savim žaist visus žaidimus, estafetes ir daryt pratimus. Ne. Jai nebuvo to gana ir prieš pabaigą, kai visi sėdėjom ant žolės ir dalinomės įspūdžiais, ta moteriškė-visažinė prisėdo prie mūsų (tiksliau, prie manęs) ir pradėjo visko klausytis. Visi gana nejaukiau pasijutom, bet kulminacija vis dėlto buvo, kai ji pradėjo skaityti moralus apie savo jausmų išreiškimą, apie kalbėjimąsi, nemokėjimą bendrauti. Taip pasiimt plytą ir užvožt. Kad užsičiauptų.

2.       Po „puikių“ trijų praleistų pamokų, rašėm matematikos kontrolinį. Tikrai labai gerai parašiau, bet po pamokos jaučiausi dar labiau išsunkta. O priešaky laukė dar trys pamokos.

3.       Per informatiką davė atlikt darbą, kurį net per 45 min. nespėtum, o dabar teturėjom tik 30 min. Paskui mokytojas dar sugebėjo aprėkt mus, jog neteisingai darom. Nors pats sakė būtent taip ir daryt. Mokytojai. Kitaip nepaaiškinsi.

4.       Paskutinė septinta fizikos pamoka ėjosi šūdinai. Mokytojas visiškai nepaaiškinęs temos liepė daryti užduotis. Skaitau vadovėlį ir NIEKO nesuprantu. Rašau į sąsiuvinį vien tam, kad būtų parašyta. Nekenčiu tokių pamokų. Nekenčiu tokių mokytojų.

5.       Sužinojau, kad penktadienį rašom geografijos kontrolinį. Mokytojas nieko neprisiminė, tad mes galvojom - praslysim. Deja. Vienas iš klasiokų būtinai turėjo priminti mokytojui, kad mes vis dar neparašėm atsiskaitomojo darbo. Ačiū jam. Tokius tik po žeme pakast.

6.       Ir paskutinis... Jis. Vis dar vyliausi, jog jam patinku. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog mūsų lengvi santykiai baigėsi. Viskas, ****** (mano vardas). Susitaikyk su tuo. Šiandien nei vieno žvilgsnio iš jo negavai. Ir tai tikrai nieko gero nereiškia.

Kadangi visą dieną buvau "superinės" nuotaikos, mokykloj beveik su niekuo nebendravau. Visos draugės pamanė, kad ant jų supykau. Bet iš tiesų... Aš tiesiog turėjau/ turiu pabūti viena ir susitvarkyti vidų, jausmus. Nes man jau gana. Man jau VISKO gana. Vien dėl jų gerovės, tegul šiuo metu mane palieka vieną. Nes bijau, kad nesuvaldysiu emocijų, o tada aš už savo veiksmus nebe atsakau. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Man reikia deguonies

Aš pavargau. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pagaliau atėjo savaitgalis. Nors, kas jau kas, bet aš neturėčiau skųstis savaitės ilgumu, kai mokykloje buvau tik 3 dienas. Bet... Tai buvo beveik sunkiausia savaitė, kokia tik galėjo būti. Ne, ji nebuvo sunki vien dėl to, jog baigėsi atostogos. Viskas tiesiog susidėjo: Jis, aplinkiniai, draugai, mokykla ir jos nesibaigiantys kontroliniai... Viskas.

Ši diena turėjo būti visai gera. Kadangi mano planas – antradienį atrodyti be galo gražiai – neišdegė vien dėl to, jog jo nebuvo, tai nutariau jį įvykdyti šiandien. Atkreipiau daugumos vaikinų žvilgsnius, be galo daug gavau aplinkinių šypsenų, bet... iš to žmogaus, dėl kurio visos pastangos ir buvo įdėtos, ne. Na, buvo ten tokie pavieniai žvilgsniai, kurių tikrai negalima vadinti „išskirtiniu dėmesiu“. Nebeapgaudinėsiu savęs kaip anksčiau. Nesakysiu sau, jog aš tiesiog nepastebėjau jo žvilgsnio.

Prie visko prisidėjo ir dar keli žmonės (tiksliau –vaikinai: Lukas, Deimantas ir kt. ). Užkrauna mane savo bėdomis, lyg pati jų neturėčiau. Lyg būčiau žmogus, kuriam visada viskas gerai. Kitaip juk negali būti. Ir kai manęs kelis kartus į dieną paklausia „ar viskas gerai?“, atsakymas „beveik...“ juos tenkina. Savanaudiškumas. Beprotiškai didelis egoizmas.  

Man reikėjo prasiblaškyt, bet po visos šios dienos, supratau, jog tas „prasiblaškymas“ turėjo būti visai kitoks. Na, bet iš pradžių man taip neatrodė. Taigi su drauge vaikščiojom po rajoną. Nuo beveik 12 val. iki pat 17 val. Visą laiką ant kojų. Neneigsiu, buvo tikrai nuostabių momentų: supimasis ant sūpynių; sėdėjimas ant žolės, ant kurios, turbūt, nei vienas žmogus niekados nebuvo atsisėdęs (nes aplinkui gatvė ir didžiuliai žmonių srautai); ėjimas į labai toli esančią parduotuvę vien dėl akcijinių ledų, kurių, beje, taip ir nebuvo... O kur dar vakaras nuo 17 iki 21 val., kurį praleidau mokyklos renginyje „Valsų vakaras“. Triukšmas, žmonių nusidainavimas ir neapsakomas karštis bei žmonės, kurių nenorėjau matyti, varė mane iš proto. Kadangi išėjimas buvo tvirtai užbarikaduotas žiūrovais, neturėjau kur dėtis tik apsimesti, kad man, kaip visiems kitiems, smagu.

Ahh... Didžiulis atokvėpis. Kuris visiškai nereiškia palengvėjimo. Šeštadienis ir sekmadienis bus paskirti chemijos, geografijos ir istorijos mokymuisi. Rimtam mokymuisi. Sėkmės man. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Keistos mintys

Įrašas rašytas balandžio 21 d.

Paskutinė atostogų diena. Apmaudu, kad jau pabaiga. Ši laisva savaitė man tikrai buvo labai naudinga ir prasminga. Nežinau, kiek mokslo atžvilgiu ji padėjo, nes geografijos kontroliniam darbui taip ir nepasiruošiau... Bet šios dienos padėjo man įsigilinti į save, suprasti, sudėlioti visas mintis, apsispręsti. Padėjo atitolti nuo jo. Nežinau, kaip bus rytoj, kai vėl galiausiai jį pamatysiu. Turbūt viskas atgims iš naujo. Nors nesu tikra. Jis vis dar nepriėmė manęs į draugus, paskutinį penktadienį nepasirodė mokykloje, tad viskas veda į tai, jog jam nerūpiu.  Nė kiek. Neįsivaizduoju, kokiu tikslu buvo tie visi jo žvilgsniai, kurie TIKRAI buvo realūs. Nenumanau, ką jis galvojo į mane žiūrėdamas, bet tai nebesvarbu. Rytoj atrodysiu be galo gražiai ir žavingai. Anksčiau to tikslas buvo dar labiau jam patikti, o dabar – tiesiog dėl savęs, dėl kitų vaikinų ir... galbūt dėl to, kad sukelčiau jam pavydą ir kad suvoktų, ką prarado. Ir jeigu jis rytoj nepasirodys mokykloj, tai... Eina jis toli, toli. Stengiuosi, o per jį viskas nueina šnipštui.

Pastaruoju metu galvoje tiek daug minčių. Apie viską: mokyklą, gyvenimą, šeimą, aplinkinius, pasaulį, žmones, tikėjimą... Apie viską. Tiesiog būna tokie momentai, kai galvoje begale įvairių minčių, kurias norėčiau užrašyti, bet... atidėlioju iki tol, kol galiausiai praeina tas noras išsilieti.

Vis dėlto pateikiu kelias tokio pobūdžio mintis:

• ·         Prieš atostogas tikybos mokytoja uždavė namų darbą – 1 val. pabūti su savimi. Be jokių pašalinių ir  tuo labiau be jokių daiktų. Man tai pasirodė absurdiška. Aš visiškai suprantu, kad reikia skirti dėmesio sau, pabūti su savimi, apie viską apgalvoti... Bet tai aš kuo puikiausiai darau kiekvieną dieną rašydama dienoraštyje. Tai puikus būdas išsilieti ir įsigilinti į save. O dabar iš manęs reikalauja, jog 1 val. tai daryčiau ir dar iškelia įvairias sąlygas. Dar ko. Man gaila 1 val. savo gyvenimo tiesiog sėdint ir spoksant į sieną. Ir taip, atsakymas ir taip aiškus – aš tų „namų darbų“ neatlikau taip, kaip ji reikalavo. Bet jei paklaus, ar buvo tokių, kurie tai atliko, aš net nesudvejodama pakelsiu ranką. Nes aš tai darau kiekvieną dieną. Jei ir neužrašydama, tai tikrai viską apgalvodama mintyse.
• ·         Penktadienį ir šeštadienį tėtis vis kalbėjo, kad sekmadienį reikės eiti į bažnyčią. Aš visom keturiom tam priešinausi. Neturiu nieko blogo prieš bažnyčią, bet manau, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas. Aš tikiu Dievu kitaip: kalbėdama su juo prieš miegą, galvodama apie tikėjimą kiekvieną dieną. Ir aš tikrai nemanau, kad norint būti geru kataliku reikia eiti į bažnyčią. Ir dar tik per šventes. Jei jau esi toks „pasišventęs“, „tikras“ tikintysis, į bažnyčią eisi ne tik per Kalėdas ir Velykas. Galiausiai, pasiekiau savo. Žinoma, teko iškentėti tėčio pasibaisėjimo ir neapykantos pilnus žvilgsnius. Beje, po visko dar išgirdau, kaip jis mamą apkaltino tuo, jog blogai mane išauklėjo. Na, gerai... nieko nesakyčiau dėl to kvailo pasisakymo apie mane, bet kaltint dėl to tik mamą? Žmogau, tėvai susideda ne tik iš mamų, bet ir iš tėčių. Tad kur dingo atsakomybės jausmas ir jos prisiėmimas? Kiek prisimenu, namuose jis su mumis gyveno pastaruosius 16 metų , tad per tuos metus galėjo kuo puikiausiai ir taip, kaip jam patinka, mane išauklėti. Tad jei ta proga nepasinaudojo, kaltinti kitus – kvaila. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

360⁰ kampu

Truputis įvado:
Tiesą sakant, net nežinau nuo ko pradėt... Reikalai su JUO jau 360 laipsnių kampu spėjo apsisukti. Viskas pačioje pradžioje ėmė gerėti: mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitikdavo, apdovanodavom vienas kitą šypsena, o tada... viskas palaipsniui pradėjo kisti: pagaliau suradau jį facebook'e ir pamačiau, kad jo drauguose yra viena mano pažįstama mergina. Tai sukėlė įtarimų. Po visko, man ėmė atrodyti, kad jo susidomėjimas manimi mažėja. Na, sudėtinga viską nupasakoti, kas įvyko per 7 dienas, tad... Jei skaitydami įrašą nors truputį susigaudysite, sveikinu, Jūs tikri šaunuoliai. 
Pridedu dar šiek tiek savo minčių iš tų dienų, kai viskas pradėjo griūti. Tiesiog... kad turėtumėte didesnį šansą susigaudyti:

"Viduje visi drugeliai mirė. Žuvo. Juos negailestingai nužudė tiesa. Gyvenimas. ****** (mano vardas), kada tu suprasi, kad toks gyvenimas? Taip visada buvo ir bus. ""Ir vis dėlto... Man labai sunku. Esu tokia sugniuždyta ir palaužta. Mano svajonės ir viltys sutryptos. Sutryptos, suspardytos ir dar ant jų negailestingai pašokinėta.""Kaip galima toliau po to sėkmingai, laimingai gyvent? Eit į mokyklą, apsimesti, kad viskas puiku, žiūrėti toliau jam į akis?! KAIP?"

Šiandien jaučiuosi šiek tiek geriau. Žinoma, mintyse vis dar knibžda mintys apie jį ir merginą iš kitos klasės. Neduoda ramybės tai, kad juos gali kažkas sieti, bet... Nežinau, man viduje toks nesvarbumo pojūtis. Gal tai tik tobula savęs apgaulė.

Iš tiesų, šiandien su juo mano žvilgsniai ne vieną kartą susitiko, bet tai trūko labai trumpai. Draugė dar kelis kartus mane kumštelėdavo, kai pastebėdavo, jog jis į mane žiūri. Na, o aš... atrodžiau taip, lyg man tai neturėtų reikšmės.

Kad ir kaip nerūpėtų aš pakviečiau jį į draugus per facebook‘ą. Ir jis vis dar nepriėmė mano kvietimo. Na ir gerai. Bent jau žinosiu, kad nieko nereikia daugiau tikėtis ir nustosiu nuolatos bandyti sugauti jo žvilgsnį.

O. Vos nepamiršau. Šiandien paskutinę (fizikos) pamoką iš klasės išėjau 14:32 likus 3 min. iki skambučio. Mokytojas įrašė „n“ raidę. Na ir gerai. Man nei šilta, nei šalta. Tegul negalvoja, kad ateisiu pas jį rytoj ar penktadienį maldauti, kad tai ištrintų. Taip nebus. Nesutrypsiu savo išdidumo vien dėl vienos nepateisintos „n“ raidės. Beje, po tos pamokos sulaukiau labai susidomėjusių klasiokų. Visi bandė perspėt, kad į tamo.lt dienyną įrašė, jog manęs iš viso nebuvo pamokoje. O aš visiems tik šypsojausi. Man nesvarbiau nei nesvarbu.

Kodėl išėjau? Nes neapsikenčiau mokytojo. Neapsikenčiau visko. Man įgriso, kad visi iš manęs kažko tikisi. Pagaliau, negalėjau nustot galvot apie jį, apie jo žvilgsnius, apie tai, kodėl nepriėmė į draugus (kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man tai rūpi)... Susinervinau dėl visos šios dienos, tad norėjau dingti, tiesiog išnykti. Ir dėl Dievo meilės, išėjau likus 3 min. iki skambučio. Juk ne pasaulio pabaiga...

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...